Gruodžio pradžioje Botsvanoje į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta Lietuvos šiaudinių sodų tradicija, o Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka didžiuojasi, kad laimėjo galimybę UNESCO leidinyje #HeritageAlive pristatyti istorijų pasakojimo tradiciją Lietuvoje.
Apie tai – pokalbis su direktore Jurgita BUGAILIŠKIENE.
Kas yra #HeritageAlive leidinys?
#HeritageAlive – pasaulinis leidinys, kuriame aktualizuojamas nematerialusis kultūros paveldas, dalijamasi gerosiomis (ir blogosiomis) praktikomis, žiniomis. Leidėjai – tarptautinė redakcinė kolegija. Kasmet pasirodo vienas leidinys, jame nagrinėjama tam tikra nematerialiojo kultūros paveldo tema: tradicinė medicina (2017 m.), ritualai ir žaidimai (2018 m.), tradicinis maistas (2019 m.), kovos menai (2020 m.), muzikos instrumentai (2021 m.), su vandeniu susijusios tradicijos (2022 m.). Šių metų leidinyje – dėmesys istorijų pasakojimo tradicijai. #HeritageAlive – puikios leidybos kokybės, didelio matomumo leidinys, vykdoma tiek skaitmeninė, tiek fizinė jo sklaida.
Kaip ir kodėl jame atsidūrė bibliotekos tekstas?
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas ieškojo, kas galėtų parašyti straipsnį apie istorijų pasakojimo tradicijas Lietuvoje. To ėmėsi mūsų biblioteka – galėjome šiam darbui skirti žmogiškuosius išteklius.
#HeritageAlive leidiniui iš viso pasaulio buvo pateikti 24 tekstai. Į leidinį pakliuvo pusė – 12. Smagu, kad bibliotekos parengtas straipsnis apie geriausias istorijų pasakojimo tradicijos praktikas visoje Lietuvoje (autorės Jurgita Bugailiškienė ir Asta Sarapienė), jo turinys patiko redakcinei kolegijai, kad buvo atrinktas ir publikuotas. Manau, teksto publikavimas pasauliniame žurnale yra visų Lietuvos pasakotojų ir įstaigų, kurios dirba su istorijų pasakojimu, laimėjimas.
Ką pristato biblioteka, o su ja – ir visa Lietuva?
Bitės biblioteka nuo 2019 m. kasmet įgyvendina kelis projektus, leidžiančius taikyti istorijų pasakojimą bibliotekų veikloje, inicijavo Panevėžio regiono pasakojančių bibliotekų tinklo kūrimąsi. Nuo 2020-ųjų organizuojame tarptautinį pasakojimo festivalį „SEKAS“, palaikome ryšius ir bendraujame su istorijų pasakotojais iš Lietuvos ir užsienio, esame Europos pasakojimo federacijos (FEST) nariai. #HeritageAlive publikacijoje pristatome istorijų pasakojimą Lietuvoje nuo 1990 metų iki šiandienos. Nuo tradicijas puoselėjančio Nacionalinio kultūros centro iki bibliotekų, teatralų, muziejų, aukštųjų mokyklų, atskirų ryškių asmenybių iniciatyvų, „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“.
#HeritageAlive taiko ir teksto apimties reikalavimus, todėl visą surinktą informaciją turėjome sutalpinti į kelis tūkstančius spaudos ženklų. O iš tiesų apie straipsnyje minimus atvejus būtų galima aprašyti atskirai: tiek apie tradicinį, tiek apie šiuolaikinį pasakojimą puoselėjančias organizacijas, asmenybes, jų vykdomas veiklas. Rengdami tekstą stengėmės minėti ryškiausius pavyzdžius.
Be Nacionalinio kultūros centro, tarp jų atsidūrė Panevėžio regiono bibliotekos, Juozo Miltinio dramos teatras, teatras „Menas“ ir „Meno alchemija“, režisierius Aleksandr Špilevoj, Šiaulių dramos teatras, Druskininkų kultūros centras, Vilniaus universiteto kultūros centras ir Socialinių mokslų kolegija, Palangos Jono Šliūpo muziejus ir aktorius, režisierius Paulius Tamolė, naujų vėjų Lietuvoje nešėjos – pasakotojos Daiva Ivanauskaitė ir Milda Varnauskaitė bei kt.
Kokios dar šalys ir ką pasakoja šiemečiame #HeritageAlive?
Šio #HeritageAlive publikacijos labai skirtingos, aprėpia plačią geografiją. Pristatomi projektai, iniciatyvos, festivaliai iš Kanados, Prancūzijos, Indonezijos, Meksikos, Tailando ir Kolumbijos, Argentinos, Ugandos, Sudano, Etiopijos, Kenijos, Indijos, Švedijos, Maroko, Surinamo ir, žinoma, Lietuvos. Atskleidžiama, kaip saugoma istorijų pasakojimo tradicija, kaip ji puoselėjama šiandien per tam tikras saviraiškos formas, pasitelkiama sprendžiant visuomenės, integracijos problemas ir pan.
Kokie įspūdžiai iš leidinio pristatymo Botsvanoje?
Leidinys pristatytas gruodžio 6 d. Botsvanoje, Kasane, UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo Tarpvyriausybinio komiteto 18-osios sesijos metu. Pristatyti savo straipsnių atvyko 8 atstovai, buvau viena jų. Už tai esu dėkinga Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai. Tiek žurnalo redaktorius, tiek kiti redakcinės kolegijos nariai išsakė komplimentų ir straipsniui, ir Lietuvoje vykdomoms istorijų pasakojimo veikloms. Su keliais pristatymo dalyviais, pasakotojais, redakcinės kolegijos nariais apsikeitėme kontaktais, jau tariamės ir dėl tolesnio bendradarbiavimo.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
