Lietuvoje šalia senojo istorijų pasakojimo meno gimsta naujasis - Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Projekto „Pasakojimo meno ir metodo modelio sukūrimas Lietuvos bibliotekoms“ tarptautinė baigiamoji konferencija

Kovo 20-oji – Pasaulinė istorijų pasakojimo diena, žodinio pasakojimo meno šventė. Šia proga skaitykite išsamų straipsnį apie istorijų pasakojimą Lietuvoje: pasakojimo menas randa vietą įvairiose srityse – nuo mokslo iki meno, įvairiose gyventojų grupėse – nuo vaikų iki suaugusiųjų, nuo bibliotekininkų iki muziejininkų, gidų.

Folklorinis pasakojimas

Pasakojimo menas turi gilias tradicijas įvairiose pasaulio valstybėse. Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais istorijų pasakojimas menkai žinomas plačiajai visuomenei, kaip folkloro dalis puoselėjamas tik tarp entuziastų – Lietuvos nacionalinio kultūros centro specialistų bei pavienių pasakotojų dėka įvairiuose tradicinės kultūros renginiuose. „Mums pasakojimas yra svarbi folkloro mozaikos detalė, sudėtinė tradicinės kultūros visumos dalis. Čia svarbu ne tik užrašytos tautosakos atkūrimas ir atpasakojimas, bet ir improvizacijos galimybės, suvokimas, pasakotojo meistrystė. Senuosius pasakojimus nuolat renkame savo ekspedicijose po regionus, su kita tautosaka leidžiame kompaktinių diskų formatu. Iš protėvių atėjęs pasakojimas yra Lietuvos dainų švenčių programos dalis, populiarinamas tęstiniuose renginiuose – pavyzdžiui, Lietuvos vaikų ir moksleivių (lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų) konkurse „Tramtatulis“, suaugusiųjų pasakotojų konkurse „Žodzis žodzį gena“ bei kt. Svarbu ne tik tradicijų perdavimas ir sklaida – čia kartu ir mokomasi, dalijamasi patirtimi“, – sako Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja tradicinės kultūros veikloms Vida Šatkauskienė.

Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Jūratė Šemetaitė prisimena: dabar visą šalį apimantis vaikų ir moksleivių konkursas „Tramtatulis“ 2001 m. prasidėjo Kaune ir Kauno rajone. Respublikinis tapo 2005 m., jo organizavimą perėmus Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui. Tada išsiplėtė ne tik jo geografija: renginyje ėmė koncertuoti ne tik solistai atlikėjai, bet ir dainininkų, muzikantų grupės, įtrauktas folklorinis istorijų pasakojimo žanras.

„Norėjome, kad tradicijos būtų atspindimos ir skleidžiamos kuo plačiau, o tarmiško pasakojimo grožį pajaustų kuo didesnė jaunų žmonių auditorija. Džiugina tai, kad matėme ir tebematome augimą, suinteresuotumą. Turime vaikų, kurie dalyvaudami perėjo visas konkurso amžiaus grupes. Vienas tokių – Dovydas Butkus iš Panevėžio rajono Vadoklių miestelio. Sėkmingai pasirodydavęs „Tramtatulyje“, dabar vaikinas varžosi jau suaugusiųjų konkursuose, garsindamas ne tik Panevėžio rajoną, bet ir Aukštaitijos regioną“, – sako Jūratė Šemetaitė.

Suaugusiųjų pasakotojų konkursą „Žodzis žodzį gena“ Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir Druskininkų kultūros centras organizuoja nuo 2011 m. Pernai jis pripažintas vienu prioritetinių į šalyje vykstančių tęstinių renginių. Konkurse išrenkami geriausi pasakomąją tautosaką, jos žanrų įvairovę, tarmes perimantys, puoselėjantys ir pateikiantys pasakotojai – vyresnio amžiaus žmonės, tradiciją perėmę iš savo šeimos, bendruomenės ar patys išmokę pasakoti iš tautosakos pateikėjų, knygų, įrašų ir kt., folkloro ansamblių nariai, kultūros darbuotojai.

„Iki konkurso Lietuvoje pasakotojai dažniausiai buvo mažiau matomi – tiesiog folkloro ansamblio ar kolektyvo dalis. Mes nutarėme atkreipti visuomenės dėmesį į juos, pasakojimo tradicijos ir žanrų, tarmių ir potarmių įvairovę. Džiaugiamės, kad per visą konkurso gyvavimo laiką scenoje pasirodė apie 350 pasakotojų, jie turėjo galimybių tobulėti. Mums pavyko: atradome savitų pasakotojų, įvairių žanrų pateikėjų. Pavyzdžiui, 2021 m. konkurso nugalėtoja Virgina Asnauskienė iš Klaipėdos rajono Drevernos miestelio pristatė pasaką pamario krašto lietuvininkų šišioniškių tarme (ja Lietuvoje šiuo metu kalba tik apie 80 žmonių). Smagu, kad varžytuvės įtraukia vis didesnę šalies dalį, o mūsų pavyzdys užkrečia – tarkim, Varėnos miestas ėmė organizuoti panašų konkursą savo rajone“, – pasakoja Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė.

Folklorinės lietuviškojo pasakojimo tradicijos populiarinimo ir tyrinėjimų laukas neįsivaizduojamas be etnologės, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės darbuotojos, įvairių renginių, iniciatyvų dalyvės Gražinos Kadžytės. Jos patirtis ir kompetencijos vertinamos ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu.

„Tokia jau esu: jeigu ko nors paklausia – patariu, paprašo – padedu, reikia – imuosi. Vedu seminarus, konsultuoju, ir kur galima rasti tekstus, ir kaip juos naudoti. Vien mūsų instituto archyve – kalnai pasakų, padavimų, sakmių, istorijų. Darbas su tarptautine auditorija man – atsitiktiniai dalykai. 2000 m. – su Prancūzijos pasakininkais, 2010 m. – latviais, vėliau – pasakų maratonas Ispanijoje“, – sako G. Kadžytė.

Pašnekovė sutinka su tvirtinančiais, kad lietuviai yra pirmiausia šokanti, dainuojanti – ne pasakojanti tauta (prancūzai esą atvirkščiai – vakarais prie laužo puolantys pasakoti). Tai atsispindi kad ir folklorinėse šventėse. Visgi pasakojimų tradicija yra turtinga ir įvairialypė. Pavyzdžiui, XIX a. pab. – XX a. pirmosios pusės pasakai užrašyti nepakaktų viso 12 lapų sąsiuvinio.

Šiuolaikinis istorijų pasakojimo būdas

Daiva Ivanauskaitė. Max Crawford nuotrauka

„Mano manymu, Lietuvoje pasakojimas vis dėlto dar nėra pakankamai vertinamas. Kodėl susiklostė tokia situacija? Gal atitinkamose institucijose trūko pasakojimu degančių asmenybių, o gal turėjo įtakos sovietmetis, kai buvo ardomos bendruomenės, o istorijų pasakojimas buvo laikomas pavojingu visuomenei? Mano nuomone, Lietuvoje iki šiol daugiau praktikuojamas folklorinis istorijų pasakojimas ypatingas tuo, kad vaikai, jaunimas ir suaugusieji pasakoja paveldėtą sakytinę tautosaką dažniausiai tarmiškai, vilkėdami tautiniais drabužiais. Kitose šalyse, ypač Vakarų Europos, ryškesnės tendencijos tradicinį pasakojimą labiau transformuoti ir pritaikyti šiuolaikinei auditorijai. To paties siekiu ir aš – pasakodama sustiprinti tai, kas senojoje pasakoje vertinga ir aktualu. Taip pat man, dirbant su įvairiomis socialinėmis grupėmis, įdomu naudoti asmenines istorijas, autorines pasakas, literatūrą – pavyzdžiui, Oskaro Vaildo trumpuosius kūrinius, Pietų Amerikos magiškąjį realizmą“, – sako Škotijoje, Glazge Village pasakojimo centre, vienoje stipriausių taikomojo pasakojimo ir šiuolaikinio sceninio pasakojimo organizacijų Europoje, dirbanti lietuvė profesionali pasakotoja Daiva Ivanauskaitė.

Vienos iš šiuolaikinio istorijų pasakojimo atgimimo ir plėtros Lietuvoje pradininkių Daivos Ivanauskaitės teigimu, gyvas sakytinis pasakojimas ypač aktualus šiuolaikiniam technologijų, socialinių tinklų, virtualios realybės įtrauktam žmogui. Pasakotojai stebi gyvo bendravimo skurdą ar net badą. Mums, žmonėms, svarbus ryšys su kitais žmonėmis, lyg oras. Ryšį kuriame pasakodami, apsikeisdami istorijomis. Neatsitiktinai, klestint technologijų ir medijos sektoriams, stebime naują sakytinio pasakojimo pakilimo bangą, kaip atsaką į gilėjančią atskirtį ir vienatvės jausmą. Tai kvietimas pailsėti nuo mums kuriamo turinio, ir gyvai susitikti su tikru žmogumi, jį išklausyti ir jam papasakoti savo istoriją.

„Labai dažnai manęs klausia, kaip pasakotojas gali konkuruoti su šiuolaikine technologizuota pramogų gausa. Geras pasakotojas gali padaryti tą patį, – nukelti klausytojus į kitą realybę, tačiau skirtumas tas, kad tą realybę savo galvose kuria patys klausytojai, naudodami prigimtines savo kūno duotybes. Pasakojimo metu užsimezgantis natūralus ryšys yra aukso vertės, dėl jo žmonės ateina į pasakojimo renginius. Tai yra labai socialus menas, leidžiantis suvokti , kad vis dėlto esame ne kiekvienas sau, o bendruomenės dalis. Be abejo, pasakojimą visada galima papildyti įvairiais scenos ir technologijų triukais. Vis dėlto manau, kad kur kas svarbiau leisti klausytojui pačiam įsivaizduoti“, – teigia D. Ivanauskaitė.

Istorijų pasakojimas bibliotekose ir kt.

Jau kelerius metus pastebimą pasakojimo atgimimą Lietuvoje liudija Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Nacionalinio muziejaus, Vilniaus universiteto, Socialinių mokslų kolegijos ir kitų institucijų iniciatyvos, respublikiniai ir tarptautiniai renginiai, teatrų repertuaras, kuriamas pasakojančių bibliotekų tinklas, pagaliau didžiausias šalies kultūrinis projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka taiko pasakojimo metodus, kurdama literatūra ir tautosaka grįstas pasakojimo edukacijas skirtingoms auditorijoms, pasakojimo ekskursijas, teminiuose klubuose su lankytojais.

„Istorijų pasakojimas – puikus būdas bibliotekoms kurti ryšį su vietos bendruomenėmis. Pasakojimu grįstos edukacinės veiklos įtraukia, atveria vaizduotę, sukuria saugią saviraiškos erdvę. Klausydami istorijų pažįstame literatūrą, pasaulį ir save, mokomės. Pačioms bibliotekoms tai dar vienas kelias tobulėti, didinti paslaugų kokybę ir įvairovę. Nuo 2019 m. įgyvendinome jau 6 istorijų pasakojimo projektus“, – sako G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė.

Projektą „Pasakojimo meno ir metodo modelio sukūrimas Lietuvos bibliotekoms“ (2020–2022 m.) rėmė Šiaurės šalių kultūros ir meno programa „Nordic Culture Point“. Lektorėmis tapo Šiaurės pasakojimo meno centro (Švedija) atstovė Rose Marie Lindfors ir profesionali pasakotoja, menininkė iš Norvegijos Tiril Bryn. Į projektą įsitraukė 40 bibliotekininkų iš 22 regiono bibliotekų. Parengtos 5 naujos literatūra ir tautosaka grįstos pasakojimo edukacijos, kurios vedamos visose regiono bibliotekose ir ne tik jose. Vien šiemet šiose edukacijose jau dalyvavo ne vienas tūkstantis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų ir senjorų.

Šio projekto dėka atsirado pasakojimą edukacijoje taikančių bibliotekininkų bendruomenė, pradėtas kurti regiono pasakojančių bibliotekų tinklas. „Tikiuosi, kad jis stiprės ir plėsis visoje šalyje, o mūsų įdirbis atsivers daugybe naujų pradžių skirtingose bibliotekose“, – sako G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė.

Įgyvendindami su istorijų pasakojimu susijusius projektus bibliotekininkai nuolat gilina pasakojimui reikalingas kompetencijas. Pavyzdžiui, Škotijoje, Glazgo pasakojimo centre, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos specialistai susipažino su paslaugomis skirtingoms auditorijoms: vaikams, jaunimui, suaugusiesiems, neįgaliesiems, socialiai pažeidžiamoms grupėms, sensoriniais pasakojimo projektais.

„Pasakojimo technikų bibliotekininkai mokėsi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuotame seminare-kūrybinėse dirbtuvėse „Pasakojame istorijas“. Dalyvius mokė Mezrab pasakojimo mokyklą (Mezrab Storytelling School) Amsterdame baigusi, šiuo metu Lietuvoje gyvenanti pasakotoja Milda Varnauskaitė. Ji save vadina šiuolaikine pasakotoja, nes nedėvi tautinių drabužių, nedemonstruoja dialektų – naudoja kasdieninę buitinę kalbą, o tai didysis mokslas – išlikti savimi scenoje ir natūraliai pasakoti. Milda renkasi ne tik folklorą, bet ir asmenines istorijas, labai mėgsta abu sulieti. Mokymai atskleidė intriguojančią pasakojimo technikų, formų, pateikimo, mokyklų įvairovę ir paskatino žengti toliau“, – prisimena G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vedėja Greta Kėvelaitienė.

Savo patirtį Panevėžio biblioteka apibendrino ir dalijasi su kitais – išleista metodika „Kaip pasakoti istorijas. Vadovas pradedantiesiems“ (2021 m.). Jame pateiktos visos per kelerius metus įgytos žinios, nuotykiai ir praktiniai patarimai.

Nuveikti darbai pristatyti viename svarbiausių Lietuvos kultūrinių renginių – Vilniaus knygų mugėje, didžiulei tarptautinei auditorijai – šiemet pirmąkart mūsų šalyje surengtoje FEST (The Federation of European Storytelling) konferencijoje.

Panevėžys tęsia dar 2017 m. Anykščiuose nevyriausybinės organizacijos – Pasaulio anykštėnų bendrijos – pradėtą tarptautinį pasakojimo festivalį „SEKAS“ – projektą, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į istorijų pasakojimą. 2022 m. Panevėžio bibliotekos organizuojamo renginio tema – šeimos, giminės istorijos. Prieš dvejus metus dėl koronaviruso pandemijos festivalis vyko virtualioje erdvėje, o šįkart organizatoriai tikisi sukurti „gyvą“ šventę profesionalams, mėgėjams, visuomenei.

Istorijų pasakojimas teatruose

Istorijų pasakojimas tampa Lietuvos teatro dalimi. Kaip pavyzdį galima paminėti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą.

„Didžiausias skirtumas tarp įprastų spektaklių ir pasakojimo yra tas, kad pirmuoju atveju istoriją pasakoja arba vaidina personažai, antruoju – pats atlikėjas. Man labai patinka, kad teatre gali susitikti ne žiūrovas ir išgalvotas personažas, bet žiūrovas ir aktorius. Tuomet aktorius pradeda pasakoti savo ar sukurtą istoriją būtent savo vardu – taip išreiškia ne savo personažo ar režisieriaus, bet būtent asmenines mintis, jausmus, pasaulėjautą. Tokio pobūdžio spektakliai sukuria labai atvirą santykį tarp žiūrovų ir aktorių, kurie tarsi susitinka pokalbiui. Tiesa, šitokiam pokalbiui būtinas ypatingas aktoriaus pasirengimas“, – tvirtina Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas, režisierius, aktorius Aleksandr Špilevoj.

Panevėžietį menininką žavi tokių spektaklių pagrindas – pats susitikimas su žiūrovu ir istorija, kuri kaskart gali kisti. Mat skirtingai negu tradiciniame teatre pjesė nefiksuojama raštu, todėl neįkalina aktorių ir neverčia kiekviename spektaklyje identiškai atkartoti surepetuotą tekstą.

„Istorijų pasakojimas visada priklauso nuo to, kas, kam, kur, kada, kokiomis aplinkybėmis pasakoja. Todėl aktoriai turi būti atviri nuolatiniams pokyčiams. Žodinės tradicijos palikimas įvairių kraštų tautosakoje nuolat kinta ir transformuojasi, nes keičiasi pasakotojai, jų pasaulėžiūra, tikėjimas, pasaulio suvokimas. Tai smarkiai skiriasi nuo užrašytų autorinių pjesių ar romanų, kurie bėgant šimtmečiams nekinta. Man rašytinės istorijos panašios į ežerus, o žodinės – į tekančias upes. Todėl pasakojimo žiūrovai visada dalyvauja natūraliai besikeičiančiame spektaklyje. Jie ir patys tampa tų pokyčių priežastimi, nes čia yra ne stebėtojai, bet vyksmo dalyviai, atėję į pasimatymą su istoriją pasakojančiais aktoriais, o šie savo ruožtu tampa ne tik istorijos atlikėjais, bet visaverčiais autoriais. Na, o pačiam teatrui pasakojimas dovanoja naujas dramaturgijos formas, kurios skatina teatro meno vystymąsi“, – sako Aleksandr Špilevoj.

Aleksandr pasakojimo elementus naudoja daugelyje savo spektaklių. Kartais tai būna vos viena dvi scenos, vienas pasakotojas, veikiantis su klasikiniam, tradiciniam teatrui būdingais personažais.

„Naujausias pavyzdys – Šiaulių dramos teatro premjera „Pakeliui“. Žiūrovai specialiu naktiniu autobusu važiuoja į mūsų paruoštas miesto erdves, kur vyksta spektaklio scenos. Kelionės gidas – senyvas istorijų pasakotojas, kuris važiuojančiame autobuse pasakoja apie savo gyvenimą ir sustabdo autobusą tam, kad žiūrovai pamatytų jo praeities išgyvenimus. Kiekvienoje stotelėje – skirtingi gyvenimo fragmentai, kuriuos vaidina kiti aktoriai. Taip žiūrovas kartu su gidu keliauja jo gyvenimo keliu ir mato, kaip šis užaugo, subrendo ir paseno. Esu kūręs ir grynąjį pasakojimą. Ryškiausi pavyzdžiai – „Stepai, gazo!“ (teatras „Meno alchemija“) ir „ANTI“ (Panevėžio teatras „Menas“). Čia jau visi aktoriai yra istorijų pasakotojai“, – pasakoja A. Špilevoj.

Teatralas pastebi, kad žiūrovai labai pozityviai priima tokius spektaklius, nes patiria kur kas artimesnį ryšį su aktoriais, įsitraukia į kūrybinį procesą.

Lietuvos teatruose istorijų pasakojimo pavyzdžių nėra labai daug, bet Aleksandr įsitikinęs – ir nėra būtinybės naudoti kuo daugiau: „Akivaizdu, kad pasakojimas yra paveiki, žiūrovų mėgstama meninė forma, todėl teatro kūrėjai tikriausiai natūraliai gręšis į ją ir taikys savo kūryboje. Žinoma, jeigu turės tam reikiamų įgūdžių, gabumų. Būtent todėl pasakojimo mokau jaunuosius aktorius ir režisierius, studijuojančius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o kūrybinėse laboratorijose vedu istorijų kūrimo ir pasakojimo užsiėmimus skirtingų kartų teatro profesionalams“.

Populiarinant istorijų pasakojimą itin tikslinga dirbti su vaikais. Tuo įsitikinęs aktorius, režisierius, kūrybiškumo seminarų vedėjas, viešai internete prieinamo pasakojimo pagal populiariąją Hanso Christiano Anderseno pasaką „Sniego karalienė“ režisierius Paulius Tamolė. Jo penktus metus trunkanti pasakotojo patirtis itin pravertė Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Palangos Jono Šliūpo muziejaus rengiamai unikaliai stovyklai – kūrybinėms istorijų pasakojimo dirbtuvėms 11–14 metų paaugliams „Mažosios istorijos“.

„Į istorijų pasakojimą sąmoningai pasukau maždaug 2017 metais. Tai įgūdis, kurį galima pritaikyti daugelyje visuomeninio gyvenimo sričių – nuo kultūros, švietimo iki verslo. Tuo tarpu mums, lietuviams, jis nebūdingas. Viešai kalbėti, pasakoti mums neįprasta. Sudėtinga buvo ir man, nors esu scenos žmogus. Kodėl? Kalbėdamas esi tarsi nuogas – negali pasislėpti už rekvizitų, dekoracijų ar kolegų. Esi tik tu, tavo balsas, kūnas ir pasakojama istorija. Mokiausi tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Susipažinau su profesionaliomis pasakotojomis Daiva Ivanauskaite, Milda Varnauskaite. Dabar dirbu su lietuvių kalbos mokytojais, lituanistinėmis mokyklomis užsienyje, organizuoju mokymus, dalyvauju įvairiuose projektuose vaikams ir jaunimui. Stengiuosi ne tik lavinti vaizduotę, bet ir parodyti, kaip kuriama dramaturgija, išduoti „paslaptis”. Praėjusią vasarą pirmąkart įsitraukiau į Palangos stovyklą paaugliams. Ir? Jaunoji karta yra imlesnė primirštiems dalykams, atviresnė ir lankstesnė. Tai buvo nuostabi patirtis, patrauklus stovyklos, neformalių susitikimų formatas. Ką dar pastebėjau? Kai dalyvauja mamos, jos klausosi įdėmiau”, – šypsosi Paulius Tamolė.

Įsitraukia aukštosios mokyklos

Istorijų pasakojimas atranda savo vietą Lietuvos aukštosiose mokyklose. Viena jų – Socialinių mokslų kolegija.

„Pasakojimą įsileidome į studijų programas. Jis dėstomas ne tik kūrybos ir pramogų industrijų, videokūrybos ir medijų studentams, bet ir pasirinkusiems marketingą bei skaitmeninę komunikaciją. Sėkmingai organizavome kelis istorijos pasakojimo renginius viena ar kita studijų tema – pavyzdžiui, pardavimų. Studentai ir pakviesti svečiai pasakojo, kaip pardavė orą arba jiems patiems buvo parduotas tas pats oras. Pastebėjome, kad studentams patinka istorijų pasakojimo paskaitos, užduotys. Jos leidžia pajausti studijų džiaugsmą, žaidybinio proceso metu atrasti svarbius dalykus. Iš dėstytojų susiformavo entuziastų grupė – kiekvienas į istorijų pasakojimą žvelgia iš savo kampo: istorijų videopasakojimas, skaitmeninis istorijų pasakojimas, istorijų pasakojimas verslo, viešojo kalbėjimo srityse“, – teigia Socialinių mokslų kolegijos studijų programų vadovas Raimondas Paškevičius.

2021 m. atliktoje darbdavių apklausoje apie videokūrybos specialistų poreikį respondentai buvo vieningi – ne tiek svarbu išugdyti techninius būsimų specialistų gebėjimus, kiek kūrybinius – mokėjimą pasakoti originalias istorijas, įtaigiai perteikiančias norimą turinį.

Būtent Socialinių mokslų kolegijoje 2022 m. vyko ir FEST (The Federation of European Storytelling) konferencija – didžiausias Europos pasakotojų bendruomenės kasmetis renginys, į kurį susirenka nacionalinių ir regioninių istorijų pasakojimo grupių atstovai, mokytojai, lektoriai iš visos Europos ir už jos ribų. Šįkart daugiausia dėmesio skirta meninių pasirodymų pokyčiams, „storytellingo” pritaikymui visuomenėje, verslumui scenos mene bei kt. Buvo aptariamos plėtros aktualijos – pasakojimo, kaip scenos meno, matomumas ir pripažinimas, naujos raidos kryptys, sąsajos su kitais sektoriais, profesinis tobulėjimas.

Socialinių mokslų kolegija ir Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka – dvi šalies įstaigos, tapusios tikrosiomis FEST narėmis.

„Dalyvavimas FEST organizacijoje, jos renginiuose leidžia girdėti naujausias istorijų pasakojimo tendencijas. FEST dėka buvome pakviesti į tarptautinį projektą, kurio metu sukūrėme istorijų pasakojimo metodą ir praktinę naudingą priemonę „Picture Your Story“, kuri visiems prieinama internete“, – sako Raimondas Paškevičius.

„Į FEST organizaciją įstojome tik praėjusią vasarą. Mums tai dar viena galimybė megzti ryšius, dalintis patirtimi ir mokytis iš kitų, kartu įgyvendinti projektus. Bibliotekai tai bendrystės, bendradarbiavimo, mokymosi ir dalijimosi platforma“, – teigia G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė.

Istorijų pasakojimas gražia, įtraukiančia, buriančia tradicija virsta Vilniaus universitete. Tuo rūpinasi aukštosios mokyklos padalinys – Kultūros centras.

„Stengiamės universiteto bendruomenei pasiūlyti kuo daugiau ir įvairesnių šiuolaikinių meninių, kūrybinių veiklų, kurios ne tik praturtintų laisvalaikį po studijų, bet ir plėstų akiratį, skatintų įvairių kompetencijų vystymąsi. Pradžia galėčiau pavadinti 2018 metus. Anykščiuose vyko tarptautinis pasakojimo festivalis. Jame pamačiau profesionalios pasakotojos Mildos Varnauskaitės pasirodymą, atvėrusį iki tol Lietuvoje mažai žinomą istorijų pasakojimo žanrą. Pradėjusi domėtis šiuolaikiniu istorijų pasakojimu nustebau, kad Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje kuriasi atskiri istorijų pasakojimo centrai. Dirba su įvairiomis bendruomenėmis, per istorijų pasakojimą ne tik populiarina šį žanrą, tačiau dažnai siekia ir socialinių pokyčių. Įdomu buvo ir tai, kad šiuolaikinis istorijų pasakojimas Vakarų Europoje yra mėgstamas jaunimo, jie dažnai buriasi į istorijų pasakojimo vakarus. Pasidomėjusi, kokią visapusę naudą jauno žmogaus profesiniame kelyje gali teikti įgūdis gerai pasakoti istoriją, nusprendžiau pasikviesti Mildą ir organizuoti istorijų pasakojimą Vilniaus universitete“, – pradžią mielai prisimena Vilniaus universiteto Kultūros centro vadovė Gintė Jokubaitienė.

Nuo 2018 m. čia kiekvienais mokslo metais kartą per mėnesį vyksta atviri istorijų pasakojimo vakarai. Į juos renkasi ne tik Vilniaus universiteto, bet ir kitų mokslo įstaigų bendruomenės nariai, pavieniai vilniečiai. Kiekvienas į pasakojimo vakarą, vadinamą salionu, atėjęs žmogus gali atsistoti prieš auditoriją ir papasakoti bet kokią norimą istoriją. Vienintelė taisyklė – ji neturi būti ilgesnė nei 8 minutės. Kultūros centras bent keliskart per metus organizuoja ir kūrybines dirbtuves studentams arba universiteto darbuotojams. Čia mokomasi ne tik įtaigiai papasakoti istoriją, bet ir kaip įvairiose pasakose atrasti šiuolaikinius, aktualius naratyvus.

„Prieš pandemiją Vilniaus universiteto Kultūros centras buvo subūręs nemažą istorijų pasakotojų bendruomenę. Dabar mūsų tikslas – ją atgaivinti. Pastebėjome, kad į „salioną“ ateina studentai, kurie galbūt nedalyvauja jokioje kitoje kūrybinėje veikloje, tačiau yra nepaprastai kūrybiški, įdomios asmenybės. Nors dar labai jauni, bet jau turi ką papasakoti. Šeima, draugai, pradėti ir žlugę verslai, santykiai… Kitais metais labai norėtųsi surengti Vilniaus universiteto istorijų pasakojimo festivalį ir pasikviesti pasakotojų iš užsienio“, – sako Gintė Jokubaitienė.

„Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ dalis

Kauno miestui laimėjus Europos kultūros sostinės vardą, daugiau kaip 1000 renginių fiestoje garbingą vietą užima istorijų festivalis „Kelionė namo“. Tai vienas iš didžiųjų programos „Atminties biuras“ renginių.

Milda Varnauskaitė. A. Aleksandravičiaus nuotrauka

„Startavęs 2019 metais istorijų festivalis kalba apie sudėtingus miesto istorijos puslapius, primena įvykius, kuriuos dažnai buvome linkę nutylėti, grąžina į miesto pasakojimą vardus tų, kurie jį kūrė – įvairių tautybių, religijų ir kultūrų žmones. Kalbėdami apie istoriją kviečiame mokytis iš jos klaidų, o pasitelkdami meno kalbą mokomės empatijos, atvirumo kitam ir kitokiam. Be to, ši iniciatyva suburia visus tuos, kurie pasakoja istorijas – menininkus, bendruomenes, muziejus, bibliotekas, entuziastus, profesionalius pasakotojus, vietos bendruomenes ir kt.“, – sako „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programos „Atminties biuras“ koordinatorė Daiva Price.

Organizatoriai turi kuo pasidžiaugti – miestas iš tiesų nušvito kitomis, dar nematytomis spalvomis. Pavyzdžiui, pasakojimas lankytojams naujai parodė miesto mečetę ir cerkvę, mažai kam žinomą Kauno geto orkestro istoriją. Kalbama ir apie Holokaustą, II pasaulinį karą ir jo padarinius – sovietinę okupaciją, tremtis bei kt.

Anot pašnekovės, istorijų pasakojimo žanras – bene universaliausia ir demokratiškiausia žmonijos bendravimo priemonė, nes pasakotoju gali tapti kiekvienas.

„Būtent todėl „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programoje pasakojimas tapo viena iš prioritetinių sričių – kaip žanras ir kompetencinis įrankis kultūros darbuotojams. Bendradarbiaudami su profesionaliomis pasakotojomis Daiva Ivanauskaite ir Milda Varnauskaite organizavome mokymus kultūros darbuotojams, gidams, kad šie išmoktų įdomiau pasakoti apie savo parodas, renginius ir miestą savo auditorijoms. Be to, rengėme pasirodymus, o spalio mėnesį istorijų festivalyje abi pasakotojos su svečiais iš kitų šalių pristatys pasakojimų programą „Kur man tave rasti?“, – sako Daiva Price.

Augantis istorijų pasakojimo iniciatyvų judėjimas

Milda Varnauskaitė. L. Žemgulio nuotrauka

„Mano akimis, Lietuvoje šiuo metu istorijų pasakojimo srityje vyksta pokytis. Gal ir lėčiau negu norėtųsi, tačiau turėtume nepamiršti – pasakojimas yra kol kas nišinė raiškos priemonė. Todėl žinoma, džiugu, kad pasakojimas tapo svarbia „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ dalimi, apie jį kalbama tarptautinėse konferencijose, renginiuose. Visgi, mano nuomone, svarbiau yra ne vienkartiniai, o tęstiniai dalykai: istorijų pasakojimo vakarai Vilniaus universitete, pasakojančių bibliotekų tinklas, darbas su vaikais ir jaunimu, apie šalies istorijos reiškinius, kultūros paveldą išmokstantys kitaip – kad būtų įdomiau lankytojui, kaip viskas atsiliepia dabarčiai – pasakoti Lietuvos nacionalinio muziejaus gidai. Tradicija tampantys festivaliai – „Išklausyk”, „Sekas”. Daigai, palaikantys kylantį susidomėjimą. Juos reikia laistyti, kad taptų kuo masiškesniu reiškiniu, nes nepapasakotų istorijų turime kiekvienas. Reikia, kad išmoktume nebebijoti pasakoti viešai. Jau dabar pastebiu, kad tai vyksta – mažėja baimių, daugėja smalsumo. Norėtųsi, kad plačiai įsitrauktų švietimo įstaigos, atsirastų kritikos ir diskusijų laukas. Nes pasakojimas labai svarbus visai tautai – taip perduodame vertybes, iš atskirų individų kuriame bendruomenes. Pagaliau kad niekam nebetektų aiškinti, kas yra tas istorijų pasakojimas ir istorijų pasakotojas. Džiaugiuosi galėdama prie to prisidėti“, – sako pasakotoja Milda Varnauskaitė.

„Norėtųsi, kad Lietuvoje daugėtų profesionalių istorijų pasakotojų, kurtųsi stipri pasakojimo entuziastų – kūrėjų ir lojalių lankytojų – bendruomenė, o ši sritis sulauktų didesnio valstybės dėmesio. Mat pasakojimas gali tapti puikiu įrankiu spręsti asmeninius, bendruomeninius, socialinius iššūkius, psichologinės sveikatos problemas, vystant glaudžius, intelektualius tarpusavio ryšius ir santykius tarp kartų“, – teigia pasakotoja Daiva Ivanauskaitė.

„Manau, kad Lietuvoje turi teisę gyvuoti visa istorijų pasakojimo būdų įvairovė. Svarbu, kad žmogus atrastų individualų saviraiškos būdą. O kiekvienam save gerbiančiam pasakotojui – skonis, kokybė ir meistrystė“, – įsitikinusi Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja etninės kultūros veikloms Vida Šatkauskienė.

„Esu už tai, kad vienas kitam nekliudytų, vienas kito nestelbtų sena ir nauja. Svarbu išlaikyti ir perduoti patirtį, kurią gauname iš tėvų. O istorijos, kurios nesusijusios su gyvenimu, nesuteikia išminties – kam jas išvis pasakoti? Tikiu sekos trijule – visada būtina priežastis, vertinimas ir tikslas. Tikiu paliekamo pėdsako, įspaudo verte. Todėl kiek vertingas naujoviškas istorijų pasakojimas, pamatysime po kokių 10 metų“, – sako etnologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinė darbuotoja Gražina Kadžytė.

Asta Sarapienė, komunikacijos koordinatorė