Gabrielė Petkevičaitė-Bitė gimė XIX a. pabaigoje, kai Lietuva dar priklausė carinės Rusijos imperijai. Jai teko gyventi tuo laikotarpiu, kai buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, draudžiama viešose įstaigose lietuviškai kalbėti, kai buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir kitos lietuviškos mokyklos. Kiekvienas tuomet lietuvių kultūrinis žingsnis, tarp jų ir leidinių lietuvių kalba leidimas ar platinimas, tautinio sąjūdžio dalyvių susitikimas galėjo baigtis represijomis. Nepaisant to, G. Petkevičaitė-Bitė įsijungė į tautinio sąmoningumo žadintojų gretas, skelbė tautiečiams, kaip svarbu saugoti ir puoselėti lietuvių kalbą. Į spaudos draudimą lotyniškomis raidėmis ji žiūrėjo kaip į didžiausią blogį, naikinantį tautos tapatybę ir jos kultūrą. Po lietuviškos spaudos atgavimo G. Petkevičaitė-Bitė aktyviai dirbo švietėjišką darbą, be jokio atlygio mokė vaikus, jaunimą ir suaugusiuosius. Daug dėmesio skyrė ugdymui, grindžiamam tautiškumo, patriotizmo, humanizmo, doros, gailestingumo, meilės artimui dvasia. Švietimą ji laikė tautos ir valstybės atbudimo pagrindu.

Pirmasis G. Petkevičaitės-Bitės biografas Juozas Tumas-Vaižgantas Bitės švietėjišką veiklą įvertino kaip pačią svarbiausią jos gyvenime. Tokios pat nuomonės buvo ir rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, rašęs, kad G. Petkevičaitės-Bitės „kaip mokytojos, auklėtojos ir žmonių užtarėjos darbai kultūriniame Lietuvos gyvenime turi didesnės reikšmės, negu literatūriniai jos kūriniai.“