Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – viena žymiausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Panevėžio krašto rašytojų, taip pat publicistė, leidinių redaktorė ir literatūros kritikė. Nors turėjo namų mokytojos diplomą, buvo baigusi bitininkystės ir sodininkystės, vėliau medicinos felčerių kursus ir gavusi jų baigimo pažymėjimus, ji 1920 m. Steigiamojo Seimo rinkimuose prisistatė kaip rašytoja. Pradėjusi nuo publicistinių straipsnių, vėliau ji tapo aktyvia spaudos darbuotoja, „Varpo“ ir kitų laikraščių bendradarbe. Ilgą laiką rašiusi brandžius tautinį sąmoningumą žadinančius straipsnius, redagavusi „Lietuvos žinias“, „Vilniaus žinias“, „Lietuvos ūkininko“ priedą, skirtą moterų klausimams aptarti, kūrė ir grožinius kūrinius – apsakymus, apysakas, romaną, pjeses, rašė atsiminimus, kuriuose atspindėtas to meto žmonių gyvenimas, socialiniai santykiai, istoriniai politiniai įvykiai. Be literatūrinės ir publicistinės veiklos, Bitė nemažai laiko skyrė tautosakos ir etnografinės medžiagos rinkimui ir publikavimui. Buvo surinkusi apie 500 burtų, prietarų, ligų gydymo įvairiomis vaistažolėmis pavyzdžių. Kūrybinis G. Petkevičaitės-Bitės palikimas turtingas ir įvairus. Labiausiai rašytoja žinoma kaip smulkiosios prozos kūrėja.