Gabrielė tvirtus moralinius pamatus ir humanistines vertybes atsinešė iš šeimos. Jonas Leonas ir Malvina Petkevičiai savo vaikams nuolat pabrėždavo, kad svarbiausia ne turtas, socialinė padėtis, o moraliniai dalykai – atjauta, sąžiningumas, dorumas. Mergaitės motina buvo pasinėrusi į labdaringą veiklą, šelpė vargšus, maitino badaujančiuosius. Savo vaikus taip pat skatino visa kuo dalintis su mažiau turinčiais ir jiems padėti. Petkevičių namuose tarnai buvo laikomi šeimos nariais. Jei vaikai jiems prasikalsdavo, privalėdavo atsiprašyti. Labdaros, altruizmo idėjos, įdiegtos tėvų ir pirmojo Gabrielės mokytojo Lauryno Ivinskio dar ankstyvoje vaikystėje, lydėjo G. Petkevičaitę-Bitę visą gyvenimą, tapo jos gyvenimo būdu, norma, būtinybe. Gyvenimo kredo Bitė pasirinko krikščionišką artimo meilės ir tarnystės žmonėms idėją. Ji asmeniniu pavyzdžiu ir altruistiška veikla parodė, ką galima nuveikti kitų labui ir to siekė visą savo gyvenimą, tarnaudama kitiems be jokio atlygio, šviesdama, remdama ir globodama kiekvieną to stokojantį.