2024 m. birželio 29 – liepos 6 d. vyksta šimtmetį mininti Lietuvos Dainų šventė. O kokia ji buvo pirmoji? Kaip atsirado, kokie svarbiausi faktai? Kaip pirmojoje programoje dalyvavo panevėžiečiai?

Pasitikrinkite, ką žinote apie šį nepaprastą vienybės reiškinį.

Lietuvių kalba turi gausų žodyną – daugiau nei 1 000 000 žodžių, tačiau nedaug jų vartojame šnekamojoje kalboje. Mūsų žodynas kinta su kiekviena karta. Visgi senoviniai, protėvių vartoti žodžiai – svarbi lietuvių tautos kultūrinio paveldo dalis, atspindinti praėjusių laikmečių gyvenseną, aktualijas.

Kviečiame patyrinėti mūsų Aukštaitijos krašto rašytojų, poetų kūrybą ir atrasti primirštus, bet žavius žodžius.

Lietuvių kalbos tarmės susidarė dėl per ilgus amžius vykusios kalbos vidinės raidos ir įvairių išorės veiksnių. Unikalu, kad tokioje mažoje Lietuvoje turime tiek daug skirtingų šnekamosios kalbos variantų.

Kviečiame pasiklausyti įvairiomis patarmėmis įgarsintų Aukštaitijos krašto legendų bei pasakojimų ir pasitikrinti žinias apie Aukštaitijos tarmes ir patarmes.

Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – kunigas, rašytojas, knygnešys, švietėjas, tautinio sąmoningumo žadintojas, lietuviškų mokyklų organizatorius, aktyvus visuomenės veikėjas, daugelio spaudos leidinių įsteigėjas ir redaktorius, publicistas, literatūros istorikas ir kritikas, universiteto docentas ir garbės daktaras.

Kviečiame spręsti testą apie Juozą Tumą-Vaižgantą ir jo sąsajas su Panevėžio kraštu bei daugiau sužinoti apie šią garbingą asmenybę, visą gyvenimą pašventusią Lietuvai ir jos žmonėms.

Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932) – lietuvių literatūros klasikas, tautos atgimimo dvasinis vedlys, ideologas, prikėlęs lietuvius kovai už savo kalbą, kultūrą, valstybingumą.

Maironis kurį laiką praleido ir Panevėžio krašte. Jo apylinkių grožis, nuostabi gamta įkvėpdavo poetą kūrybai. Kviečiame spręsti testą ir pasitikrinti žinias apie Maironį ir jo sąsajas su mūsų kraštu.

Rugsėjo 7 d. Panevėžio miestas švenčia savo gimtadienį.

Kviečiame visus, mylinčius Panevėžį, pasitikrinti žinias ir atsakyti į klausimus, kuriuose – apie svarbius Panevėžio miesto istorinius ir kultūrinius aspektus, asmenybes, daug nuveikusias ir garsinusias Panevėžį, įdomūs faktai, susiję su miesto kultūros ir švietimo įstaigomis, pastatų istorija.

Ar gebėsi atsisakyti Arabijos šeicho palikimo?

Vis didėjant informacijos visose gyvenimo erdvėse srautui, mus pasiekia vis daugiau melagienų ir propagandos. Vis sužinome apie informacijos nutekėjimo/nutekinimo faktus, atiduotas santaupas, pavogtus asmens duomenis, ištuštinamas banko sąskaitas. O TU ar atspirtum dezinformacijai ir interneto vilionėms? Ar moki būti saugus virtualiame pasaulyje?

2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena. Tą dieną pagerbiami mūsų tautos gimtosios kalbos ir rašto sergėtojai bei skleidėjai – knygnešiai. Jei ne jų didvyriškas darbas, mūsų tautos kultūra būtų buvusi sunaikinta, o Lietuvos vardas šiandien gal nebepuoštų pasaulio žemėlapio. XIX a. pabaigoje į lietuvių raštiją įvestas rusų raidynas, privalomas mokymas rusų kalba, draudžiama spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius, uždarytas Vilniaus universitetas ir kitos lietuviškos mokyklos. Keturiasdešimt metų galioję carinės Rusijos valdžios draudimai siekė surusinti lietuvių tautą, visai sunaikinti lietuvišką žodį. Į kovą už tautos kalbos ir rašto išsaugojimą stojo ne tik dvasininkai, inteligentai, bet ir paprasti kaimo bei miesto žmonės. Knygnešiai susivienijo bendram kultūriniam darbui ir išsivadavimui iš politinės priespaudos. Jie buvo ne tik uždraustos lietuviškos spaudos gabentojai ir platintojai, pasiryžę nuolatinei rizikai ir pavojams, bet ir lietuvybės bei tautinio sąmoningumo žadintojai, padėję stiprius pagrindus Lietuvos valstybingumui atkurti. Panevėžio kraštas gali didžiuotis turtinga knygnešystės istorija. Čia buvo įsikūrusi ir beveik dešimtmetį veikė garsiausia Lietuvoje knygnešių draugija, daug nuveikusi kovojant už laisvą lietuvišką žodį.

Gabrielė tvirtus moralinius pamatus ir humanistines vertybes atsinešė iš šeimos. Jonas Leonas ir Malvina Petkevičiai savo vaikams nuolat pabrėždavo, kad svarbiausia ne turtas, socialinė padėtis, o moraliniai dalykai – atjauta, sąžiningumas, dorumas. Mergaitės motina buvo pasinėrusi į labdaringą veiklą, šelpė vargšus, maitino badaujančiuosius. Savo vaikus taip pat skatino visa kuo dalintis su mažiau turinčiais ir jiems padėti. Petkevičių namuose tarnai buvo laikomi šeimos nariais. Jei vaikai jiems prasikalsdavo, privalėdavo atsiprašyti. Labdaros, altruizmo idėjos, įdiegtos tėvų ir pirmojo Gabrielės mokytojo Lauryno Ivinskio dar ankstyvoje vaikystėje, lydėjo G. Petkevičaitę-Bitę visą gyvenimą, tapo jos gyvenimo būdu, norma, būtinybe. Gyvenimo kredo Bitė pasirinko krikščionišką artimo meilės ir tarnystės žmonėms idėją. Ji asmeniniu pavyzdžiu ir altruistiška veikla parodė, ką galima nuveikti kitų labui ir to siekė visą savo gyvenimą, tarnaudama kitiems be jokio atlygio, šviesdama, remdama ir globodama kiekvieną to stokojantį.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė XIX a. pabaigoje savo akimis matė socialinę nelygybę, kaimo žmonių tamsumą, nepakeliamą valstiečių moterų būklę – jų išnaudojimą ir negerbimą. Visa tai Bitė aprašė savo publicistiniuose straipsniuose ir apsakymuose. „Ar yra pasaulyje sutvėrimas, didžiau engiamas ir skriaudžiamas už moterę? Tik viso pasaulio visuomenė ir mes pačios drauge esame taip pripratę prie mums teikiamų nužeminimų ir nuoskaudų, kad viskas mums atrodo priprasta ir neišvengiama“, – rašė G. Petkevičaitė-Bitė. Moterų politika, pasak Bitės, tai – visų pirma, kova prieš žmonių nedorybes: girtuokliavimą, prostituciją, šeimų smukimą, žmonių tamsumą ir nekultūringumą, žmonių abejingumą savo tautai ir savo valstybei. Svarbiausiu Lietuvos moterų sąjūdžio tikslu Bitė laikė darbą visuomenės labui, o tėvynės ateitį matė doros atkūrime. Bitė – moterų judėjimo pradininkė Lietuvoje, rašiusi apie moterų problemas ir rūpesčius, kovojusi už moterų politines ir pilietines teises, už jų aktyvų dalyvavimą visuomeninėje politinėje ir kultūrinėje veikloje, už jų švietimą ir lavinimą. Ji įvardijo ir viešai skelbė problemas, kurios vis dar aktualios ir tebesprendžiamos, net praėjus daugiau kaip šimtui metų.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė gimė XIX a. pabaigoje, kai Lietuva dar priklausė carinės Rusijos imperijai. Jai teko gyventi tuo laikotarpiu, kai buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, draudžiama viešose įstaigose lietuviškai kalbėti, kai buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir kitos lietuviškos mokyklos. Kiekvienas tuomet lietuvių kultūrinis žingsnis, tarp jų ir leidinių lietuvių kalba leidimas ar platinimas, tautinio sąjūdžio dalyvių susitikimas galėjo baigtis represijomis. Nepaisant to, G. Petkevičaitė-Bitė įsijungė į tautinio sąmoningumo žadintojų gretas, skelbė tautiečiams, kaip svarbu saugoti ir puoselėti lietuvių kalbą. Į spaudos draudimą lotyniškomis raidėmis ji žiūrėjo kaip į didžiausią blogį, naikinantį tautos tapatybę ir jos kultūrą. Po lietuviškos spaudos atgavimo G. Petkevičaitė-Bitė aktyviai dirbo švietėjišką darbą, be jokio atlygio mokė vaikus, jaunimą ir suaugusiuosius. Daug dėmesio skyrė ugdymui, grindžiamam tautiškumo, patriotizmo, humanizmo, doros, gailestingumo, meilės artimui dvasia. Švietimą ji laikė tautos ir valstybės atbudimo pagrindu.

Pirmasis G. Petkevičaitės-Bitės biografas Juozas Tumas-Vaižgantas Bitės švietėjišką veiklą įvertino kaip pačią svarbiausią jos gyvenime. Tokios pat nuomonės buvo ir rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, rašęs, kad G. Petkevičaitės-Bitės „kaip mokytojos, auklėtojos ir žmonių užtarėjos darbai kultūriniame Lietuvos gyvenime turi didesnės reikšmės, negu literatūriniai jos kūriniai.“

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė gyveno tuo metu, kai lietuviai išgyveno carinės Rusijos represijas ir bandymus juos nutautinti, kai šalis patyrė Pirmojo pasaulinio karo baisumus ir išgyveno neramų pokario laikotarpį. Jos akyse kūrėsi nepriklausoma Lietuva su savo Seimu, Prezidentu, simbolika, kariuomene, valdžios institucijomis, kultūros ir švietimo įstaigomis. Nors Lietuvos nepriklausomybę G. Petkevičaitė-Bitė sutiko su džiaugsmu, ją kamavo nerimas dėl jaunos valstybės tvarkos, valdžios santykių su tauta. Ar atlieps naujai išrinkta valdžia ją išrinkusių žmonių poreikius, ar visomis išgalėmis rūpinsis valstybės ir tautos likimu bei ateitimi? Nuo pat jaunystės G. Petkevičaitė-Bitė siekė geresnės, šviesesnės ateities jauniems gabiems moksleiviams, studentams, kultūros darbuotojams ir menininkams, visais įmanomais būdais siekdama pritraukti lėšų jų paramai. Ji rūpinosi žmonių švietimu, nes suprato, kad tik išsilavinę žmonės gali kurti valstybę, jos gerovę. Bitė įsitraukė į politiką, siekdama demokratinės visuomenės, deklaruojančios žmonių prigimtinę lygybę ir tautų tarpusavio supratimą. Ji – viena ryškiausių XX amžiaus politikių, dalyvavusių atkuriamajame Lietuvos valstybės darbe, įstatymų leidyboje, moterų judėjime už savo teises.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – viena žymiausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Panevėžio krašto rašytojų, taip pat publicistė, leidinių redaktorė ir literatūros kritikė. Nors turėjo namų mokytojos diplomą, buvo baigusi bitininkystės ir sodininkystės, vėliau medicinos felčerių kursus ir gavusi jų baigimo pažymėjimus, ji 1920 m. Steigiamojo Seimo rinkimuose prisistatė kaip rašytoja. Pradėjusi nuo publicistinių straipsnių, vėliau ji tapo aktyvia spaudos darbuotoja, „Varpo“ ir kitų laikraščių bendradarbe. Ilgą laiką rašiusi brandžius tautinį sąmoningumą žadinančius straipsnius, redagavusi „Lietuvos žinias“, „Vilniaus žinias“, „Lietuvos ūkininko“ priedą, skirtą moterų klausimams aptarti, kūrė ir grožinius kūrinius – apsakymus, apysakas, romaną, pjeses, rašė atsiminimus, kuriuose atspindėtas to meto žmonių gyvenimas, socialiniai santykiai, istoriniai politiniai įvykiai. Be literatūrinės ir publicistinės veiklos, Bitė nemažai laiko skyrė tautosakos ir etnografinės medžiagos rinkimui ir publikavimui. Buvo surinkusi apie 500 burtų, prietarų, ligų gydymo įvairiomis vaistažolėmis pavyzdžių. Kūrybinis G. Petkevičaitės-Bitės palikimas turtingas ir įvairus. Labiausiai rašytoja žinoma kaip smulkiosios prozos kūrėja.

2021 metais minime rašytojos, publicistės, visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 160-ąsias gimimo metines. Šiai progai parengėme testą „16 faktų apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę jos 160-ajam jubiliejui“.

Kviečiame spręsti testą ir pasitikrinti savo žinias apie šią, vieną žymiausių Panevėžio krašto moterų.

2021-ieji LR Seimo paskelbti skulptoriaus Juozo Zikaro metais. Lapkričio 18-ąją minėsime šio, vieno ryškiausių Panevėžio krašto žmonių, 140-ąsias gimimo metines. Šiai progai parengėme testą.

Kviečiame jį spręsti ir pasitikrinti savo žinias bei sužinoti daugiau apie šį, vieną žymiausių Lietuvos menininkų.

LR Seimas 2020-uosius yra paskelbęs Tautodailės bei UNESCO Pasaulio paveldo Lietuvoje metais. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka parengė testą, kurį spręsdami pasitikrinsite žinias apie du garsiausius Lietuvos liaudies meistrus kryždirbius – Vincą Svirskį ir Lionginą Šepką, o tuo pačiu – ir apie į UNESCO pasaulio paveldą įtrauktą Lietuvos kryždirbystę.

Kviečiame spręsti testą ir pasitikrinti ką apie šiuos du žymiuosius kryždirbius – Panevėžio ir Rokiškio kraštiečius – jau žinojote, o kas galbūt papildys Jūsų žinias.

Smagus ir informatyvus testas apie Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką padės pasitikrinti žinias apie šią įstaigą, turinčią turtingą istoriją, gražias erdves, solidų knygų fondą, rengiančią daugybę renginių. Jei pritrūks žinių, tiesiog pasikliaukite sėkme ir spėkite.

Atlikę šį testą sužinosite daug įdomių faktų apie Bitės biblioteką, gausite naudingos informacijos apie jos veiklą.

Kartais net tikras panevėžietis gali suklysti, paklaustas, kur mieste yra saulės laikrodis arba koks pastatas yra aukščiausias. Pasitikrinkite savo žinias apie Panevėžį, atsakydami į  testo klausimus ir pagilinkite savo žinias.

Ar esate girdėję žodžius činčiberynė ar gluosnagalvis? Kaip pavadintumėte tinginį ar pataikūną?

Atlikę šį testą sužinosite, kaip šiaurės panevėžiškių tarme vadinami neigiami asmenys ir papildysite savo žodyną.