Panevėžio krašto istoriniai dokumentai iš Vilniaus universiteto bibliotekos

Iki gegužės 14 d. bibliotekos I a. ekspozicinėse erdvėse veiks paroda „Panevėžio krašto dokumentai Vilniaus universiteto bibliotekoje“, kurioje eksponuojami unikalūs rankraščiai, žemėlapiai, fotografijos ir knygos iš Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių ir Retų spaudinių skyrių. Seniausias parodos eksponatas datuojamas 1594 metais.

Parodoje eksponuojamus dokumentus sąlyginai galima suskirstyti į tris grupes: 1) žymių vienaip ar kitaip su Panevėžio kraštu susijusių asmenų autografai, 2) trijų Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų, turinčių sąsajų su Panevėžiu, autografai ir 3) senieji dokumentai.

Pirmojoje dokumentų grupėje pirmiausia minėtini Lietuvos rašytojos, publicistės, visuomenės ir politinės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861–1943) laiškai ir atvirlaiškiai Lietuvos vaikų rašytojui, pedagogui, vienam aktyviausių XX a. pradžios lietuvių kultūros veikėjų, nuo 1907 m. mokytojavusiam Panevėžyje Matui Grigoniui (1889–1971); laiškai ir atvirlaiškiai knygnešei, spaudos darbuotojai ir visuomenės veikėjai Felicijai Bortkevičienei (1873–1945); laiškai Lietuvos rašytojui, kunigui, pedagogui, nuo 1922 m. Panevėžio gimnazijos mokytojui (nuo 1926 m. – direktoriui) Julijonui Lindei-Dobilui (1872–1934); atvirlaiškiai Marijai Piaseckaitei-Šlapelienei (1880–1977) – pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pirmajai atlikėjai, pirmajai knygininkei moteriai, kurios knygynas Vilniuje buvo lietuvybės centras visų penkių okupacijų metais. Taip pat parodoje eksponuojama G. Petkevičaitės-Bitės „Autobiografija“, rašyta 1924 m. spalio 29–30 d. Panevėžyje Juozui Tumui-Vaižgantui (1869–1933), bei „Karo meto dienoraščio“ antroji dalis (1915–1916), kuri pirmą kartą buvo publikuota tik 1931 metais.

Kaip žinoma, G. Petkevičaitę-Bitę rašyti paskatino lietuvių rašytojas, spaudos darbuotojas, režisierius, lietuvybės propaguotojas ir politinis veikėjas Povilas Višinskis (1875–1906). Pradėjo ji rašyti 1890 m. korespondencijomis „Varpe“. 1896 m. G. Petkevičaitę-Bitę aplankęs P. Višinskis atvežė jai Žemaitės apsakymo rankraštį. Vėliau ir ji pati susipažino su Žemaite ir ta jų nuoširdi draugystė išliko visą gyvenimą. Su Žemaite slapyvardžiu Dvi Moteri rašė pjeses ir komedijas „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Litvomanai“, „Parduotoji laimė“, „Velnias spąstuose“. Pastarųjų dviejų, taip pat ir kitų – „Tėvas ir sūnus“, „Krislai“ ir kt. – kūrinių rankraščius galima pamatyti ir šioje parodoje.

Vienas iš labiausiai įsimintinų parodos eksponatų – Lietuvos pedagogės, tautosakininkės ir tautinio atgimimo veikėjos Jadvygos Juškytės (1869–1948) albumėlis „Kelionė į V. Kudirką“ (1899). Albumėlį sudaro dvi viena kitą papildančios dalys: J. Juškytės pasakojimas ir P. Višinskio fotografijos. J. Juškytė užrašė, kaip 1898 m. liepos pabaigoje G. Petkevičaitė-Bitė, studentai P. Višinskis ir Petras Avižonis (1875–1939), seserys Jadvyga ir Marija Juškytės išvažiavo į Naumiestį aplankyti sergančio dr. Vinco Kudirkos (1858–1899). Keliaudami aplankė V. Kudirką, susitiko su dar keliais žinomais visuomenės veikėjais, grožėjosi nuostabia Lietuvos gamta. P. Višinskis kelionės metu fotografavo Šiaulių krašto, Kuršėnų, Pašvitinio parapijos, Ušnėnų, Užvenčio, Pernaravos dvarų, Ariogalos ir kitų Lietuvos vietovių žmones ir vaizdus. Šios fotografijos buvo skirtos Petrapilio universitete studijavusio P. Višinskio 1896–1898 m. rengtam moksliniam darbui „Antropologinė žemaičių charakteristika“ iliustruoti. P. Višinskis yra vienas iš pirmųjų Lietuvoje, pritaikęs fotografiją mokslui – antropologijos tyrimams. Fotografijų kitose pusėse – G. Petkevičaitės-Bitės ir P. Višinskio įrašai. Greta eksponuojama ir J. Juškytės surinkta tautosaka (iš viso surinktos 42 dainos).

Ne ką mažiau įdomus eksponatas – „Laiškai saviesiems“. 1901 m., P. Višinskio paskatinti, būrelis rašytojų „nutarė pabelsti į užšalusias širdis Lietuvių išsiblaškiusių po visus Maskolijos užkampius“ ir parašė po atvirą laišką savo tautiečiams inteligentams. Esą, „daugelis jų vyrai aukštesnius mokslus baigę turi gerą duonos kąsnį ir dar nėra supelėję ir kiekvienas jų galėtų šį-tą padirbėti Lietuvos naudai“. Laiškus parašė Žemaitė (1845–1921), Lazdynų Pelėda (1867–1926), G. Petkevičaitė-Bitė, P. Višinskis, Jonas Biliūnas (1879–1907) ir Vanda Didžiulytė (1881–1941). „Iš pradžių buvo nutarta vieną laišką parašyti, bet kadangi nė vienas neapsiėmė to padaryti, tai buvo padarytas konkursas; rašė bent 7 žmonės; ir iš jų raštų ketinta išrinkti geriausiąjį. Kaip tik buvo perskaityti keli laiškai, pasirodo, kad ne visiems tie patys patinka; ant vieno padaręs didžiausį įspudį V. D. parašytasis; kiti labiausiai Bitės gyrė, kiti sakė, kad pilniausias A-s esąs <...>“. Tuos visus laiškus P. Višinskis gražiai perrašė ir pasiuntė į „Varpo“ redakciją: jie turėjo būti išspausdinti laikraštyje, o paskui kiekvienas skyrium, kad būtų galima siuntinėti atskiriems asmenims. Tačiau „Varpe“ tuo metu jie nebuvo išspausdinti: „nėr ant jo pinigų“, – rašė „Varpo“ redakcija savo atsakyme. Tik 1905 m., P. Višinskiui perėmus „Varpą“ redaguoti, jie buvo paskelbti tų pačių metų „Varpe“, nr. 11–12.
Parodoje galima išvysti jau minėto M. Grigonio laiškus ir atvirlaiškius Lietuvos filosofui, teologui neotomistui, kritikui, esperantininkui, matematikui, poetui ir prelatui Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui (1860–1938) – 1888 m. įšventintam kunigu, tų pačių metų lapkričio 21 d. paskirtam Panevėžio realinės gimnazijos kapelionu; J. Lindės-Dobilo (1872–1934) atvirlaiškius ir laiškus M. Grigoniui; Lietuvos kalbininko ir vertėjo Juozo Balčikonio (1885–1969) laiškus Kazimierui Būgai (1879–1924). J. Balčikonis pirmąsias skaitymo pamokas gavo iš daraktorės Vincentos Kraniauskaitės. Toliau mokėsi Ramygalos pradinėje mokykloje, o ją baigęs 1898 m. įstojo į Panevėžio realinę mokyklą. Joje besimokydamas pradėjo domėtis lietuvių kalba, skaitė draudžiamąją literatūrą. 1906 m. paskatintas Jono Jablonskio, nutarė studijuoti filologiją ir įstojo į Peterburgo universiteto Slavistikos skyrių. Susipažinęs su K. Būga, kuris buvo aukštesniame kurse, ne kartą lankėsi jo kambaryje ir tarėsi įvairiais klausimais. J. Balčikonis 1918–1920 m. buvo Panevėžio gimnazijos, 1920–1924 m. – Panevėžio mokytojų seminarijos direktorius. K. Būga – Lietuvių kalbos žodyno pradininkas, rinkęs medžiagą nuo 1902 m., iš viso sudaręs kortelių su 617 000 žodžių ir 1924 m. išleidęs pirmąjį žodyno sąsiuvinį. Jųdviejų korespondencijoje – susirašinėjimas Lietuvių kalbos žodyno rengimo klausimais.

Tarp parodos eksponatų galima pamatyti nuo 1882 m. Panevėžio tarpusavio kredito draugijoje dirbusio ir Panevėžyje gyvenusio Juozapo Kozakevičiaus (1858–1940) memuarų „Amžiaus kronika“ (1858–1936) I, IV ir VIII knygas. J. Kozakevičius buvo nuolat renkamas į miesto dūmą ir joje dirbo Finansų ir Revizijos komisijoje. Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko, J. Kozakevičiaus memuarai yra vienintelis žinomas tokio pobūdžio kūrinys apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Panevėžį. Jų autorius, aktyviai dalyvavęs visuose tuomečiuose įvykiuose, aprašė tai, ko nėra užfiksuota kituose šaltiniuose. Tai nuotaikos, visuomenės veikėjų tarpusavio santykiai, jų veiklos paskatos ir tikslai, amžininkų charakteristikos ir kt. Parodoje taip pat eksponuojamas J. Kozakevičiaus surinktų fotografijų ir atvirukų albumas, kurio atvarte – Mokytojų seminarija, Vyrų gimnazija, Valstybinė mergaičių gimnazija, Žydų gimnazija ir Panevėžio lenkų gimnazijos statybos.

Antrajai dokumentų grupei atstovauja trijų Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų – Kazio Bizausko (1893–1941), Kazimiero Stepono Šaulio (1872–1964) ir Alfonso Petrulio (1873–1928) – laiškai ir atvirlaiškiai A. Dambrauskui-Jakštui.

Senųjų dokumentų grupėje galima išskirti juridinius (įvesdinimas į valdų valdymą, teismų bylų dokumentai), privačius (testamentas, fundacijos raštas, valdų aprašymas ir planas) ir bažnytinius (Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir parapijos kronika, Panevėžio pijorų vienuolyno 1468–1826 m. dokumentų sąrašas). Išskirtinis dokumentas – kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) 1613 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio perdirbinys su Dniepro vagos kartografine schema. Šis žemėlapis pasižymėjo tikslumu; vien tik dabartinės Lietuvos teritorijoje pavaizduota daugybė miestų, gyvenviečių, surašytos upės, ežerai, kalnai, keliai ir t. t. Seniausias parodos dokumentas datuojamas 1594 metais. Tai raštas, kuriuo Upytės pavieto žemininkas Jokūbas Gronskis įvesdinamas į Keliutiškių lauko (Upytės pavietas), pirkto iš Upytės pavieto žemininko Jono Martinovičiaus Vekovičiaus, valdymą (Panevėžys, 1594).

Paroda parengta Vilniaus universiteto bibliotekai jau trečius metus įgyvendinant Lietuvos kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje“.

Kviečiame pasinaudoti proga gyvai pamatyti dokumentų originalus.

Iliustracijoje:
Atvirukas su Panevėžio Vasario 16-osios gatvės vaizdu, įklijuotas Juozapo Kozakevičiaus memuaruose „Amžiaus kronika“ (1858-1936)

Parodos apžvalgą parengė
Dr. Inga Liepaitė
Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėja
Telefonas: (8 5) 268 7127
Adresas: Universiteto g. 3, 01122 Vilnius
Elektroninis paštas: Šis elektroninio pašto adresas yra apausogtas nuo spambots. Peržiūrėjimui reikia įjungti JavaScript.