Viskas apie lietuvių tautinį kostiumą

Bibliotekos Didžiojoje skaitykloje (Respublikos g. 14, II a.) pristatome Etnografinių regionų metams skirtą spaudinių parodą „O tos mergužėles puikūs rūbužėliai... Lietuvių tautiniai rūbai: raštai ir spalvos“. Eksponuojamose knygose – didelė ir savita Lietuvos etnografinių regionų tautinio kostiumo įvairovė nuo seniausių laikų iki XX amžiaus pradžios.

Tautinis kostiumas yra ne tik drabužių komplektas – tai nacionalinis simbolis, vienas iš tautinės tapatybės išsaugojimo ramsčių. Ypatingas, tik vienai tautinei ar etninei grupei būdingas kostiumas, atitinka šiandien mums įprastą pasaulio viziją, kad žmoniją sudaro tautos – bendruomenės, turinčios savo teritoriją, kalbą, bendrą istoriją ir unikalią kultūrą. Tautinis kostiumas yra tos unikalios nacionalinės kultūros išraiška, vertingas meno kūrinys, savo reikšme ne tik prilygsta, bet ir pranoksta valstybingumo simbolius – vėliavą, herbą, himną. Pastaruoju metu ir Lietuvoje šis rūbas  išgyvena tikrą atgimimą. Pradėta švęsti Tautinio kostiumo diena (liepos 6-oji), vis dažniau tradiciniais rūbais puošiamasi per valstybines šventes ar reprezentuojant šalį įvairių tarptautinių parodų, projektų metu.

Senos gentinės teritorijos ir vėlesnė atskirų kraštų istorija Lietuvoje suformavo penkis etnografinius regionus, kurių gyventojai ne tik kalbėjo skirtingomis tarmėmis, bet ir jų drabužiai turėjo ypatingų visai teritorijai būdingų bruožų.

Tautinis kostiumas – tai išeiginiai mūsų protėvių drabužiai, kai dar kiekvienas kraštas, kiekviena parapija laikėsi savos mados, ne tokios kaip jų kaimynai. Tai moteriški sijonai, marškiniai, prijuostės, liemenės, kykai, skaros, papuošalai iš gintaro, sidabro, stiklo. Rankomis austos ir siuvinėtos rankinės, tautinės juostos, kokardos, visi jie nuostabiai gražūs, skoningi, įdomūs, originalūs, mat tada moterys drabužius kurdavo pačios, dirbo savo galva, nusižiūrėdavo iš aplinkos, netgi gamtos.

Aukštaitės ir dzūkės mėgo šviesesnius apdarus, prie jų derino baltas prijuostes, žemaitės ir suvalkietės – kontrastingesnius, tamsiai mėlyną ir žalią spalvą derino su raudona. Jų sijonams būdingos išilginės raudonos juostos, raudonos skarelės. Pačios gražiai pasipuošdavo, nepamiršdavo ir vyrų. Jų vyrai dėvėjo baltus siuvinėtus marškinius, ilgus lininius, vilnonius švarkus ar sermėgas, galvas puošdavo dailiomis skrybėlėmis, tautines juostas rišdavo ne tik ant liemens, jų nepamiršdavo užrišti ir ant batų aulų.

Visiems besidomintiems tautiniais rūbais – monografijos, meno albumai, parodų katalogai, gausiai iliustruoti nuotraukomis, piešiniais, pateikiančiais ne tik moteriškų ir vyriškų tautinių kostiumų vaizdą, bet ir gausybę skirtingiems regionams būdingų drabužių detalių.

Knygų paroda veiks iki spalio 31 d.

Maloniai kviečiame!

Iliustracijoje – Įvairių Lietuvos regionų tautinis kostiumas (R. Penkausko nuotr.)

Parodą parengė
Vyresn. bibliotekininkė Rūta Kučytė

Parodą apipavidalino dailininkė
Milda Lašaitė