Knygoje Vilniaus modernėjimas 1870–1940 m. pristatomas analizuojant pokyčius gyvenamojoje aplinkoje ir miestiečių buityje. Šiuo laikotarpiu Vilniaus, kaip ir kitų Europos miestų, gyvenamosios infrastruktūros modernėjimą lėmė miesto plėtra, didėjanti tarša, gyventojų skaičiaus augimas ir sanitarinius reikalavimus atitinkančio būsto trūkumas. Kad pagerėtų gyvenimo kokybė mieste, reikėjo modernizuoti sanitarinę, sykiu ir gyvenamąją infrastruktūrą. Būtent modernių buitinių patogumų siekis miesto plėtros laikotarpiu lėmė inžinerinių tinklų modernizavimą ir urbanistinio planavimo (zonavimo) pokyčius. Tyrimas atskleidė Vilniaus, kaip inžinerinio, urbanistinio ir architektūrinio darinio, paveikslą ir jame buvusią būsto įvairovę.

Čia pristatyti skirtingi gyvenamosios infrastruktūros ir būsto modernėjimo tipai, formos ir kvartalų modernizavimo procesai, aiškinamasi, kaip keitėsi komforto standartai, populiarėjant modernizmo ir funkcionalizmo idėjoms.