Monografija „Vilniaus dailė Didžiojo karo metais“ skirta 2018 m. Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmečiui pažymėti. Ji tyrinėja Lietuvos dailės istoriografijos baltą dėmę – 1914–1918 m. laikotarpio Vilniaus dailę. Knyga integraliai apjungia politinės istorijos, meno, vizualiosios kultūros, visuomenės transformacijų diskursus.

Veikalo struktūrą sudaro dvi dalys, skirtos užfrontės miesto gyvenimui Rusijos imperijos ir kaizerio Vokietijos pusėje, nušviečiančios okupantų vykdytą miesto apropriaciją ir daugiatautės Vilniaus bendruomenės atsaką į ją. Knygos objektas apima dailę plačiąja prasme, – meno paveldą ir meninę produkciją, kultūrinį ir meninį gyvenimą, masinę kultūrą, požiūrį į meno paveldą specifinėmis karo, okupacijos sąlygomis. Greta vietinių dailininkų kūrybos didelis dėmesys skiriamas naujam Vilniaus meninės scenos dalyviui – vokiečių dailininkams Oberoste, kurie tarnavo masinės informacijos priemonėse ir užsiėmė vizualine propaganda. Parodoma, kaip vokiečių menininkai konstravo multikultūrinio Vilniaus įvaizdį; atskleidžiamas unikalus Pirmojo pasaulinio karo reiškinys – žydiškojo Vilniaus atradimas ir jo išaukštinimas vokiečių intelektualų kūryboje. Nagrinėjamas okupantų dėmesys Vilniaus meno, architektūros paveldui ir šio reiškinio priežastys, sudėtinga „karo turizmo“, kolonizacijos tikslų ir mokslinių interesų sampyna.

Knygoje atskleista nevienareikšmė menininkų laikysena kare: nuo militarizmo propagandos iki antikarinės, kritinės kūrybos; pateikiamos penkios atvejo studijos, nagrinėjančios į propagandinės dailės rėmus netilpusių menininkų (Walterio Buhes, Alfredo Hollerio, Hermanno Strucko, Cornelios Gurlitt, Magnuso Zellerio) kūrybą . Tyrimas atskleidžia vaizdų funkcionavimą ribiniu agresijos, politinių režimų ir socialinio virsmo laikotarpiu, parodo vizualiųjų menų vaidmenį indoktrinacijos procesuose, o šie klausimai aktualūs šiandieninio pasaulio politinių susidūrimų ir ginkluotų konfliktų kontekste.