Vieną 1929-ųjų vakarą kraupios Houpų šeimos žudynės sukrėtė visą Meino pakrantę. Nors daugelis žmonių manė, kad kalta septyniolikmetė Lenora, to įrodyti policijai nepavyko. Apie tragiškąjį vakarą ji niekada nekalbėjo, bet daugiau nekėlė kojos iš Vilties akligatvio – namo ant skardžio, kuriame ir įvyko žudynės.   

1983-ieji, pagyvenusių žmonių prižiūrėtoja namuose Kitė Makdyr atvyksta į griūvantį Vilties akligatvį rūpintis Lenora. Ji greit sužino, kad ankstesnė slaugytoja savo globotinę paliko pabėgdama vidury nakties. Prirakinta prie neįgaliojo vežimėlio septyniasdešimtmetė pacientė yra praradusi gebėjimą kalbėti ir su Kite bendrauja spausdindama žodžius rašomąja mašinėle. Vieną vakarą naudodamasi ja Lenora pateikia viliojantį pasiūlymą – noriu tau viską papasakoti.

Kai Lenora ima aprašinėti įvykius, privedusius prie Houpų žmogžudysčių, išryškėja kur kas daugiau šiurpios istorijos detalių, nei buvo žinoma. Kitė pradeda įtarinėti, kad Lenora galbūt nepasako tiesos iki galo – ir kad ši bejėgė moteris, kuria tenka rūpintis, gali būti pavojingesnė, nei iš pradžių manė.