Ši knyga – istorija apie laivo sudužimą, išgyvenimą, žmogaus sulaukėjimą ir šokiruojančią tiesą atskleidusį karo lauko teismą. Įtaigus pasakojimas atveria gilesnę šios istorijos įvykių prasmę ir parodo, kad galų gale teisiami buvo ne tik kapitonas su įgula, bet ir pati Britanijos imperijos ideologija.

1742 metų sausio 28 dieną prie Brazilijos krantų bangos atnešė savadarbį, iš medžio nuolaužų ir medžiagos skiaučių padirbtą laivelį. Jame sėdėjo trisdešimt nuo bado perkarusių leisgyvių vyrų – ir jie papasakojo neįtikėtiną istoriją. Jūreiviai buvo išgyvenusieji iš 1740-aisiais, imperinio karo su Ispanija metu, į slaptą misiją išplaukusio jo didenybės laivo „Veidžeris“. Persekiodamas turtų pilną ispanų galeoną, vadinamą „Vandenynų lobiu“, „Veidžeris“ sudužo prie negyvenamos salos, netoli Patagonijos krantų. Saloje laivo įgula įstrigo ne vienam mėnesiui, kol, badui žvelgiant į akis, vyrai pasistatė šiokį tokį laivelį ir per audringas jūras juo plaukė daugiau nei šimtą dienų – 3 000 mylių. Juos pasitiko kaip didvyrius.

Praėjo dar šeši mėnesiai. Į Čilės krantą buvo išmesta dar menkesnė valtelė. Joje sėdėjo tik trys išgyvenusieji, bet jų papasakota istorija buvo visai kitokia. Tie trisdešimt į Braziliją atplaukusių jūreivių buvo ne didvyriai, o maištininkai. Pirmoji išgyvenusiųjų grupė taip pat pateikė kaltinimus, pasakojo apie tironą ir žmogžudį kapitoną bei jo pakalikus. Tapo aišku, kad įgulai įstrigus toje laukinėje dykynėje įsivyravo anarchija, priešiškai nusiteikusios grupuotės kovojo dėl pranašumo. Buvo švaistomasi kaltinimais išdavyste ir žmogžudyste, ir Admiralitetas sušaukė karo lauko teismą, kad išsiaiškintų tiesą. Tai buvo gyvybės ir mirties klausimas: tiems, ką teismas paskelbs kaltais, grėsė kartuvės.