Rutė paveldi tėvo namą prie upės. Tėvo ji nepažinojo. Užtat jai gerai pažįstamas skausmas, nereikalingumo ir tuštumos širdyje pojūčiai, noras pabėgti nuo žmonių ir savęs. Bet gal kaip tik upė padės atsakyti į sunkiuosius klausimus: kas yra šeima, kur slypi laimė, kaip įveikti juodus praeities šešėlius, kas suteiktų šilumos ir ramybės?

Pasak latvių publicisto Ilmāro Šlāpino, L. Vinogradovos romaną galima palyginti su filmu, kuriame viskas, ką reikėtų papasakoti ir parodyti, vyksta už kadro arba yra jau įvykę, ir mes tik stebime žmonių veidus, figūras, judesius, girdime pokalbių nuotrupas, bet jaučiame tokį intensyvumą, kokio neišgautum jokiomis ašarų ar įtemptų gaudynių scenomis, netikėtais siužeto posūkiais. Gelmės įspūdį kurti padeda trumpi, gryni sakiniai be ypatingų gražmenų.

Svarbieji knygos veikėjai – traumų paženklinti likimai. Ir, žinoma, upė, kurioje galima išvysti save. Ji į paviršių išplukdo, ko nenorime matyti. Upė kaip gyvenimas ir gyvenimas kaip upė.