Iširus šeimai rašytoja su dviem mažais sūnumis persikrausto į Londoną ir stengiasi kurti naujus namus ir kitokią tikrovę, bet šis tranzitas sužadina daug pokyčių – asmeninių, moralinių, kūrybinių ir praktinių. Mieste ji atsitrenkia į gyvenimo kampus, kurių iki tol išvengdavo, bet svarstydama apie pažeidžiamumą ir galią, mirtį ir atgimimą vėl mėgina patikėti savo pačios būtimi. Ji ir toliau kalbasi su žmonėmis, o pokalbiuose trikdančiai ramiai ir nuoširdžiai čiuopia tiek paprastas, tiek ribines kasdienybės patirtis ir atveria žmogiškąsias prieštaras – didžiulį norą gyventi, bet drauge bėgti nuo savo gyvenimo.

Lakoniškas R. Cusk pasakojimas sklidinas smulkiausių detalių, vaizdūs, komiški ir nepatogūs potėpiai sluoksniuojami itin kruopščiai, tačiau mintys liejamos lengvai ir nepaprastai įtaigiai. Objektyviu žvilgsniu filtruodama aplinką ji įžvalgiai ir jautriai svarsto apie vaikystę ir lemtį, apie kančios vertę, apie asmens atsakomybės moralines problemas ir apie permainų paslaptį.