Vėjas nurimo, ir aš girdėjau, kaip čiupinėju gaiduką, lėtai nuleisdamas ir pakeldamas. Atėjau į kalnus ne tam, kad tapčiau kalnais. Atėjau ne tam, kad pasukčiau atgal.

Britų Kolumbijos miškai ir kalnų grandinė. Šokiruojančią netektį patyręs vyras leidžiasi į žūtbūtinę pumos medžioklę. Žvėries paieškos netrukus virsta širdgėlos ir keršto troškimo kurstoma manija. Kęsdamas žiemos speigą, alkį ir nuovargį, knygos herojus prisiminimais bėga į ankstesnį gyvenimą, kuriame sklandė sūrus vandenyno kvapas, skambėjo neregės žvejo dukters žodžiai ir sukosi baleto šokėja. Nesibaigianti medžioklė tampa nuodugniomis savęs paieškomis, priverčia iš naujo išgyventi svarbiausius vaikystės, jaunystės, buvusios santuokos įvykius. Ir medžiotojas nejučia tampa medžiojamuoju. Knygos kulminacija – žmogaus ir pumos akistata, du vienas kitą stebintys padarai, pūgoje besiruošiantys lemiamam susidūrimui.

J. Fasano tekstas – tai tarytum poezija prozos eilutėmis. ,,, Tamsi laukinio padaro širdis” pasakoja istoriją apie prarastą meilę, netektis ir gijimo procesą. Tai knyga apie išgyvenimą – tiek fizinį, tiek psichologinį.