Šaltojo Upokšnio greitkelis beveik aštuonis šimtus kilometrų driekiasi per rūstų Britų Kolumbijos Vakarų pakrantės gamtovaizdį. Jis nuošalus ir be galo ilgas, todėl tobulai tinka maniakams, ieškantiems aukų. Jau keletą dešimtmečių šį greitkelį pasirinkusios jaunos moterys dingsta be pėdsakų. Greitkelis pasiglemžė ne vieną pro šalį važiuojančios vairuotojos, keliautojos autostopu ar vietinio atkampaus miestuko gyventojos gyvybę. Prieš teismą nestojo nė vienas šiame kelyje siautėjantis žudikas ar grobikas.

Heilė Makbraid Šaltąjį Upokšnį vadina savo namais. Tėtis išmokė ją gerbti gamtą, išgyventi jos prieglobstyje ir niekada nekeliauti greitkeliu vienai. Tačiau, netekusi tėčio, ji tampa našlaite, o tada ją priglaudžia teta, ištekėjusi už pareigūno, kuris piktnaudžiauja įgaliojimais ir terorizuoja Heilę. Merginą slegia sielvartas, jai uždraudžiama dirbti, bendrauti ir vaikščioti į pasimatymus. Tada Heilė pabėga į kalnuotą vietovę, vildamasi, jog miestelio žmonės manys, kad ji išvyko svetur. Tačiau pasklinda gandų neva, kad ją pagrobęs pakelės maniakas – tas pats, kurio kita auka rasta dar vasarą. Po metų į Šaltąjį Upokšnį atvyksta Betė Ševaljė, nes šiame miestelyje gyveno ir buvo nužudyta jos sesuo Ember. Atsiribojusi nuo tėvų ir ieškodama atsakymų, Betė imasi dirbti padavėja vietinėje užkandinėje, visai kaip Ember ir beprotiškai trokšta sužinoti, kas ir kodėl atsitiko seseriai. Tačiau dėl šios paieškos pati Betė atsiduria taikiklyje. Be to, ji grasina atskleisti Heilės dingimo aplinkybes…