Stasys Vainalavičius – vienas tarpukario Lietuvos dokumentinio kino pradininkų. Kino operatorius ir režisierius. Kino juostoje užfiksavo daug reikšmingų mūsų atsikūrusios valstybės gyvenimo akimirkų. Talentingas „smetoninės” epochos dokumentikos kūrėjas buvo gerai vertinamas kino ekspertų, spaudos darbuotojų. S. Vainalavičius, kalintas nacių ir bolševikų kalėjimuose bei lageriuose, ignoruotas sovietinės valdžios, nepalūžo – jis sulaukė nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Buvo prisimintas, įvertintas. Mirė 2007 m., sulaukęs 97-erių metų. Paliko gražią, kartu su amžininkais kone šimtmetį kurtą lietuviško kino istoriją
„Česlovas Skaržinskas, rašydamas apie Stasį Vainalavičių, susižavėjo jo gyvenimu, jj aplankydavo ir išklausydavo, todėl turime labai gyvą operatoriaus portretą. Autorius teisingai suabejoja, kas buvo vertesnis gauti Riterio kryžių „Už nuopelnus Lietuvai” – Holivudui šį bei tą nusipelniusi Rūta Lee Kilmonis ar kartu su tauta visas golgotas išgyvenęs seniausias Lietuvos kinematografininkas? Pats velionis, kaip rašo Č. Skaržinskas, per daug nesikrimto: „Jis visad į gyvenimą, kad ir koks jis būtų, žvelgė su humoru. Gal neatsitiktinai 2005-ųjų rudenį viename susitikimų sostinėje S. Vainalavičius netikėtai pajuokavo, kad jis dabar negyvenąs. O vaidinąs gyvenimą.”
SKIRMANTAS VALIULIS. kino kritikas, „7 meno dienos”, 2007 m. spalio 26 d.
„Manau, kad bus daug tokių skaitytojų, kaip ir šių eilučių autorius, kurie mažai arba visai nežinojo apie kino kūrėją Stasį Vainalavičių. Todėl net pažintine prasme Č. Skaržinsko studija jau verta dėmesio. Bet ji toli prašoka tik pažintinę funkciją. Iš Č. Skaržinsko šio darbo iškyla ir sudėtinga Stasio Vainalavičiaus asmenybė, jo biografija, veržimasis į kino meną, kliūtys, jų nugalėjimas, naujų iškilimas, ir sodrus tarpu kario Lietuvos kultūrinio gyvenimo fonas. Tokios studijos imtis galėjo tiktai kompetentingas autorius, nuo pat jaunystės besidomintis kinu, ir ne, kaip sakoma, iš nuogirdų, bet išrausęs daugybę archyvų, išstudijavęs mokslinių veikalų, gerai pažįstantis ir šiandieninę kino situaciją.“
ALFREDAS GUSČIUS, literatūros kritikas, „Valstiečių laikraštis”, „Kai karštai plaka žurnalisto širdis”, 2007 m.
Česlovas Skaržinskas yra išleidęs „Lietus ir muzika, neturinti namų” (eilėraščiai, 1999), „Šiaurės vėjo smėlynai” (publicistika, 2007), „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras” (eseistika, 2017), „Kvepiantis, skambantis laikas” (eseistika, 2019), „Metai iš pradžių” (eilėraščiai, 2020) knygas. „Stasys Vainalavičius – tarpukario Lietuvos dokumentinio kino kūrėjas” – šeštoji autoriaus knyga.
Č. Skaržinskas gyvena Vilniuje.
