Tai pasakojimas apie skirtingus dviejų moterų likimus. Lionytė – „vaiknaminė“ pusamžė moteris, staiga netekusi mylimo vyro ir likusi viena bei vieniša dideliame raudonų plytų name prie geležinkelio. Vaikų nesusilaukė, todėl vienatvė ir kasdienė rutina po netekties jos gyvenimą darė pilką ir vienodą. Nelabai su kuo ir bendravo geroji didžioji Lionytė. Jai užteko jos Antano. Kristina gi – jauna, graži, tačiau… bendraamžių vaikinų išniekinta, tėvelio netėvelio dar sykį pažeminta ir iš namų išvaryta. Išėjusi, kur akys mato, ji atsiduria Kiemelių geležinkelio stotyje, kurioje dirba Lionytė. Ši nelaimėlę priglaudžia. Netrukus paaiškėja, kad Kristina laukiasi. Name prie geležinkelio prasideda naujas gyvenimas – ankstų vasario 16-osios rytą gimsta Rytis. Tačiau… moterys šį vaiką priima skirtingai: viena mato jame neišsipildžiusios asmeninės laimės pakaitalą ir visą save atiduoda augančiam berniukui, kita gi mėgina atspėti, kurio iš ją išniekinusiųjų bruožai atsiskleis augančio sūnaus veide, judesiuose, elgesyje ir kaip tai pakeis jos požiūrį į sūnų. Autorė jautriai ir subtiliai atveria moters gyvenimo džiaugsmus ir skaudulius, kartu su savo knygos veikėjomis ieško paprastos moteriškos laimės paslapties, atskleidžia jų svajones, leidžia skaitytojui sužinoti slapčiausias mintis ir pažinti giliausiai paslėptas nuoskaudas. Tos neišsakytos nulemia ne tik pagrindinių knygos veikėjų, bet ir jas supančių žmonių likimus…