Studijoje analizuojami procesai „tektoniniame“ socioedukacinės tikrovės lūžyje, kai Covid-19 pandemijos sąlygomis ugdymo(si) ir tarpasmeninės mokytojų, mokinių bei jų tėvų sąveikos persikėlė į virtualią erdvę, provokuodamos iššūkius ir aktyvias jų sprendimo paieškas. Atskleidžiami Lietuvos mokyklų ugdymo praktikose egzistuojantys barjerai, kurie trukdo mokiniams gerai jaustis mokykloje, visavertiškai dalyvauti mokymosi procesuose ir siekti optimalių, asmenines galimybes atitinkančių mokymosi rezultatų.

Svarbiausia, šiame lūžyje identifikuoti ir knygoje analizuojami ugdymo tvarumą kritinėmis švietimo sąlygomis užtikrinantys veiksniai, kurie tampa veiksmingo įtraukaus ugdymo modeliavimo pagrindu ir įprastomis sąlygomis. Jų efektyvumą ir teigiamą poveikį visų mokinių pasiekimams nuotolinio ir kontaktinio mokymosi metu patvirtina tyrimo, vykdyto Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, rezultatai.