Yra romanų, kurių negali nei užversti, nei perskaitęs užmiršti. Tokia knyga yra Valerie Perrin ,,Sekmadienio užmirštieji”. Ji poetiška, stilius gražus, aprašymai trumpi. Bet būtų klaidinga manyti, kad V. Perrin romanai lengvi. Ji rašo lengvai, bet apie nestandartines ir turtingas sielas, kurios keičia pasaulį, kviečia susimąstyti apie praeinančias dienas, apie galimybę branginti kiekvieną akimirką ir žvelgti į kitus geranoriškiau.

Romano ,,Sekmadienio užmirštieji” pasakotoja Žiustina jauna – vos dvidešimt vienerių. Ji dirba senelių namuose slauge. Gyvenimas jos negailėjo – automobilio avarijoje žuvo tėvai, dėdė ir teta. Mergaitė liko našlaitė. Ją augino seneliai. Žiustina – altruistė. Ji myli savo amatą ir nuoširdžiai rūpinasi senelių namų gyventojais, o ypač prisirišusi prie devyniasdešimt trejų Elenos. Senolė patyrusi neramų gyvenimą ir vis laukia savo meilės Liusjeno, jau seniai mirusio. Svarbūs visi senelių namų gyventojai – sekmadienio užmirštieji, ypač tie, kurių niekas nelanko. Žiustina viską aprašo savo mėlynajame sąsiuvinyje.

Tai keistas ir melancholiškas romanas apie meiles: praeities, esamas, neišsipildžiusias, stebinančias. Apie atmintį ir žmogiškuosius ryšius. Moderni V. Perrin plunksna įveda skaitytoją į turtingą poezijos ir muzikos pasaulį, kartais juokingą, kartais keistą, švelnų ir sentimentalų, kuris jaudina ir kviečia svajoti.