Man patinka tos žąsys. Jos suvirpina jausmus, užlieja krūtinę šiluma, priverčia patikėti, kad viskas susitvarkys, kad man pavyks ištverti sunkius laikus, kaip jau yra pavykę anksčiau, kad toji neaprėpiama ir baisi tuštuma, kurioje skendi mano ateitis, tėra nerimo sukurta iliuzija, kad gyvenimas gerokai lengvesnis bei spalvingesnis, nei aš įsivaizduoju.

Padavėjos darbas Keisei Pibodi – tikras išsigelbėjimas. Bėgiojant tarp staliukų tereikia prisiminti, kad peteliškę pasirišęs vyriškis užsisakė veršienos kulninės, rausvais drabužiais vilkinti jubiliatė laukia pudingo su levandomis, o jaunuolių porelė su padirbtomis tapatybės kortelėmis pageidavo kokteilių. Kol galvoje sukasi klientų užsakymų virtinė, nelieka laiko sielvartauti dėl netikėtos mamos mirties, malšinti liūdesio dėl širdį sudaužiusių meilės santykių ir baimintis skolų išieškotojų įspėjimų.

Keisei jau trisdešimt vieneri, bet ji dar neatsisakė svajonės pragyventi iš rašymo. Studijų bičiuliai, su kuriais ketino sudrebinti literatūros pasaulį, jau nuleido rankas ir pasirinko saugesnes karjeras. 1997-ųjų vasarą Keisė be jokio plano atvyko į Keimbridžą Masačusetse, nuomoja kuklų pelėsiu apėjusį kambarėlį, dirba padavėja ir kantriai šlifuoja prieš šešerius metus pradėto romano rankraštį. Pagrindas po kojomis sudreba dar smarkiau, kai į jos dienotvarkę įsiterpia pasimatymai su dviem vyrais, žadančiais visiškai skirtingus gyvenimo scenarijus. Ką pasirinkti – kavą į lovą ar fejerverkus?