Andrejus Sacharovas (1921–1989) – vienas garsiausių Sovietų Sąjungos disidentų, žmogaus teisių gynėjas, Nobelio taikos premijos laureatas, fizikas, akademikas, vandenilinės bombos kūrėjas. Pats kartais savo gyvenimą lygino su Sizifo darbu. Jo kopimas į kalną – tai fizikos studijos Maskvos universitete, karas ir sunkus darbas šovinių gamykloje, tada aspirantūra ir jo, kaip perspektyvaus fiziko, įvertinimas – paskyrimas dirbti į slaptą SSRS branduolinių tyrimų centrą. Ir viršūnė – visuotinis pripažinimas už fizikos išradimus, priėmimai Kremliuje, pažintis su tuomečiais SSRS vadovais. Bet kartu jį lyg kirminas graužė suvokimas, kad branduoliniai bandymai reiškia šimtų tūkstančių niekuo dėtų žmonių mirtis, o SSRS ir Vakarų konfrontacija veda branduolinio karo ir žmonijos susinaikinimo link.

Ši prieštara jį pastūmėjo įsitraukti į disidentų sąjūdį, tapti vienu Žmogaus teisių ir politinio teismo aukų gynimo komiteto įkūrėjų. Ką reiškė ano amžiaus aštuntąjį ir devintąjį dešimtmetį SSRS ginti žmogaus teises, sakyti tiesą apie SSRS teismus, valdžią, politiką, visagalio KGB darbo metodus? Tai reiškė ristis į nuokalnę: kęsti juodinančią kampaniją, KGB persekiojimą, grasinimus (asmeninius ir nutaikytus į artimuosius) ir galiausiai septynerių metų tremtį – visišką izoliaciją, beteisiškumą ir KGB kontrolę.

Nepaisant to, A. Sacharovas liko ištikimas žmogaus teisių, teisės rinktis gyvenamąją šalį, žodžio ir kitų prigimtinių laisvių gynėjas. Šiuos „Prisiminimus“ jam galiausiai pavyko parašyti iš trečio karto – pirmuosius du rankraščius brutaliai atėmė ir sunaikino KGB.