Anglija, 1648-ieji. Vasarvidžio naktį Alinora budi prie bažnyčios ir tikisi išvysti dingusio vyro šmėklą – tuomet būtų tikra, kad jis miręs. Jau metai, kai moteris gyvena nežinioje: ji nėra nei žmona, nei našlė. Tačiau iš tamsos išnyra ne vaiduoklis, o besislapstantis kilmingas jaunuolis Jokūbas. Alinora jam parodo slaptus kelius per klampias užliejamas žemumas – du kartus per parą jūros užtvindomą pakrantę. Nuo tos akimirkos jos likimas – šio žavaus kunigo ir šnipo rankose.

Angliją krečia kruvinas pilietinis karas, neramu net atokiausiose šalies kampeliuose. Įtarūs kaimynai stebi vieni kitus: ar tik kas nors neparodys palankumo nuo sosto nuverstam karaliui. Alinora, žolininkė ir pribuvėja, garsėja kaip taisyklių nepaisanti moteris. Žmonės mėgsta plakti liežuviais, o peno gandams niekada nestigo: ar tik jos grožis nėra šėtono darbas, gal ir vyras pabėgo, norėdamas išsivaduoti iš sutuoktinės kerų? O už kokius pinigus ji nusipirko valtį? Alinora stengiasi niekam neužkliūti ir nieko neužrūstinti, nes vienas neatsargus žingsnis – ir ji būtų pasodinta į prieplaukoje įrengtą gėdos kėdę, kur vandeniu patikrinama, ar moteris nėra ragana…