Perfrazuojant populiarų posakį, žmogų iš Sovietų Sąjungos ištraukti galima, bet Sovietų Sąjungą iš kai kurių žmonių – sunkiau. Kultūros istorikės, profesorės Rasos Čepaitienės knyga „Post-sovietinis tranzitas“ – unikalus, kartais nejaukus, bet 100 % autentiškas žvilgsnis ir kelionė per buvusias Sovietų Sąjungos respublikas. Tai – mūsų visų istorija, kurią daugelis nori pamiršti, dalis – slapta ilgisi, bet ji neišvengiamai įtakoja ne tik mūsų, bet ir visos Europos gyvenimą.

Žlugus Sovietų Sąjungai, Viktoro Cojaus daina „Permainų!“ išreiškė didžiosios visuomenės dalies puoselėtą išsilaisvinimo iš totalitarizmo ir normalaus gyvenimo troškimą. Tačiau rusiškas žodis «перемена/ы» reiškia ir „pertrauką“. Po daugiau nei trisdešimties metų atrodo, kad šios, kartais išties radikalios, permainos ne visuomet buvo tokios, kokių tuomet norėta. Ar sovietinis žmogus išnyko kartu su jį kūrusiu režimu, o gal jį pergyveno? Ar postsovietinės visuomenės išties išmoko gyvenimo sovietmečiu pamokas ir užbaigė desovietizaciją? Vargu, nes pertrauka tarp sovietinio ir naujųjų autoritarizmų ne vienoje šalyje buvo, deja, tokia trumpa…

Kas, kaip ir kokiais tikslais šiandien išnaudoja „sovietinį palikimą“, kuris įgauna pačius įvairiausius ir prieštaringiausius pavidalus? Ar kurie nors iš tuomet sukurtų sovietinės kultūros atributų gali būti vertintini ir saugotini, o gal viską geriau išmesti į istorijos šiukšlyną kaip nežmoniškos santvarkos, tik veidmainingai besidangsčiusios humanistiniais sumetimais, liudijimą?