XIX a. pirmos pusės Vilnius buvo kupinas prieštaravimų, kaip ir tuo laiku dar tik beužgimstantis neurologijos mokslas. Vilniaus universiteto medicinos tyrimai išgyveno aukso amžių, bet sunegalavę miestiečiai mieliau kreipdavosi ne į gydytojus, o į būrėjas ar barzdaskučius-chirurgus. Ir nors naujausi ligų diagnostikos bei gydymo metodai pasiekdavo sostinę, toliau tvirtai tikėta, jog „pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai“, o kaltūnas yra „nacionalinė rykštė“.

Medicinos istorijos monografijoje ,,Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai. Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje” neurologė Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė kviečia pažvelgti, ką reiškė to meto Vilniuje gydyti „sielos buveinės“ bei „visų kančių kamieno“ ligas. Pasitelkusi platų šaltinių spektrą, ji supažindina skaitytojus su anuomet progresyviomis, bet šiandien nuostabą keliančiomis medicinos sistemomis, mokslinėmis ir filosofinėmis jų prielaidomis bei kartais šokiruojančiais gydymo metodais, kuriuos teko patirti to meto vilniečiams.