Lietuvos muzikos ir teatro akademija išleido net dvi profesorės habil. dr. Gražinos Daunoravičienės monografijas, kurios suformuoja nedalomą dvitomį: „Muzikos genotipo teorinis modelis” (I knyga) ir „Lietuvių muzikos kultūros raida (1970–2020) genotipo požiūriu: nuo deformacijos iki naujų fenomenų” (II knyga). Tai trejus metus rengtas mokslininkės tyrimas, kuriame pristatoma autorinė muzikos genotipo teorija ir ja grįsta pastarųjų penkių dešimtmečių lietuvių muzikos plėtotė. Mokslo tyrimą ir monografijų leidybą rėmė Lietuvos mokslo taryba.

Antrojoje monografijoje „Lietuvių muzikos kultūros raida (1970–2020) genotipo požiūriu: nuo deformacijos iki naujų fenomenų” (II knyga, 447 p.) siekta kompleksiškai ištirti XX a. 8 deš.–XXI a. pirmųjų dešimtmečių Lietuvos profesionaliosios muzikos raidą, siūlant naują teorinę prieigą, specifinį požiūrį ir kompleksinius tyrimo metodus. Autorė siekė į lietuvių kompozitorių kūrybą pažvelgti nekonvencionalios tipologijos požiūriu, atskleisti muzikos modernėjimo procesus ir tyrimo rezultatais paliudyti nacionalinės muzikos kultūros tapatybę. Pasirinktas analitinis diskursas leido Lietuvos muzikoje vykstančius procesus vertinti kaip sisteminę slinktį nuo tradicinių muzikos žanrų deformacijos ir jų sąveikų, per išplitusį „laisvųjų genotipų” kūrybos lauką dėsningai artėjant prie naujosios makrosistemos genotipų (hepeningo, akcijos, instaliacijos, audiovizualinio meno, jų miksų ir pan.), ir tai nuo 9 deš. pabaigos įsigalėjo jaunosios kompozitorių kartos mene.