Ši knyga nėra tradicinis istorinis tyrimas – tai tiesiog panoraminis žvilgsnis į lietuvių, kalėjusių Kazachstano lageriuose, likimus. Tokio žvilgsnio reikėtų per visą SSRS teritoriją, t. y. per visą Gulago archipelagą, nes bendrame Laisvės kovų naratyve lieka neproporcingai mažai vietos lietuviams, kentėjusiems ir žuvusiems Sibiro lageriuose. Nors kolektyvinės tapatybės koncepcija yra gana nekonkreti, bet žydai Holokaustą pavertė tapatybės ašimi (H. Arendt). Todėl bet kokios socialinės ir kultūrinės sąveikos iš esmės nekeičia žydų tautos identiteto pagrindinių charakteristikų. Lietuvoje analogiško masto tragedijos oficialus diskursas, susijęs su lietuvių tautos genocidu, yra ribotas, nes daugiausia akcentuojamas tik vienas aspektas – Sibiro tremtis. Dar vienas diskursas (ginkluota rezistencija pokario metais ir ypač jos tęsinys Gulage) susiaurintas ar net demonstratyviai ignoruojamas. Todėl lietuviško identiteto trajektorijos turi du iš esmės skirtingus vektorius – „kovotojai partizanai“ ir „kentėtojai tremtiniai“. Gulago politinių kalinių šioje schemoje nėra. Vien sukrečianti Kengyro sukilimo istorija sudėlioja kai kuriuos dalykus į savo vietas, nes tampa aišku, kad sukilimo numalšinimo metu tanku pervažiuota lietuvė Vlada Miliūtė yra kažkas kita nei buitinis vargas Sibiro kasdienybėje. Knygoje „Lietuviai ypatinguose Kazachstano lageriuose 1948–1955 m.“ nėra atsakymų, jos tikslas kitas – peržiūrėti visą istorinės atminties įamžinimo diskursą, bet nepaneigiant, o papildant egzistuojančius naratyvus.