IV–VIII a. Lieporių kapinynas priklauso vienam didžiausių ir vertingiausių geležies amžiaus archeologinių kompleksų Lietuvoje. Kompleksą, esantį Šiaulių miesto pietiniame pakraštyje, sudaro kapinynas ir dvi senovės gyvenvietės. Kapinynas buvo atrastas 1983 m., o 1987 m. pradėtas tyrinėti. Pirmoji kapinyno tyrinėtoja – Lietuvos Istorijos instituto archeologė prof. dr. I. Vaškevičiūtė, vėliau tyrimus tęsė Šiaulių ‚Aušros“ muziejaus archeologė dr. B. Salatkienė. Kapinynas tyrinėtas 1987, 1990, 1991 metais, aptikti 95 kapai. Lieporių kapinyne mirusieji buvo laidojami su gausiomis įkapėmis, iš viso rasti 445 archeologiniai radiniai. Išskirtinis Lieporių kapinyno bruožas tas, jog čia pavyko aptikti laidojimo apeigų vietą. Pačioje kalvelės viršūnėje buvo rasti 45 židiniai ir 70 stulpaviečių. Iš įkapių ir laidosenos bruožų galima spręsti, kad Lieporių kapinyną paliko žemaičių bendruomenė, IV–VIII a. gyvenusi žiemgalių arealo paribyje, ir patyrusi jų kultūrinę įtaką. Lieporių I gyvenvietės tyrinėjimai iš dalies (metalurgija) aprašyti B. Salatkienės monografijoje „Geležies metalurgija Lietuvoje. Archeologijos duomenys“ (Šiauliai, 2009). Tuo tarpu Lieporių kapinyno medžiaga dar nebuvo tyrinėta, išanalizuota ir moksliškai aprašyta. Ši mokslinė monografija užpildys šią spragą.

Knygą sudaro dvi viena kitą papildančios dalys: šaltinio publikacijos, t. y. kapų, stulpaviečių ir židinių aprašai, bei išsami laidosenos ir radinių analizė. Tokia archeologijos paminklo skelbimo ir nagrinėjimo schema yra priimta daugelyje šalių, ji naudojama ir Lietuvoje. Leidinyje gausu Lieporių archeologinio komplekso radinių iliustracijų, kapų planų, brėžinių, suvestinių duomenų lentelių ir kt.