Nauja bestselerio „Karo anatomija“ autoriaus knyga!

Mielas skaitytojau, ar žinote, kaip baigėsi šios istorijos?

Morfijaus injekcijos ir laužomos nuodingojo kalio cianido kapsulės virš miegančių vaikų burnų – apkvaitę nuo beprotybės degančiame Berlyne, Josephas ir Magda Goebbelsai stebėjo šią bakhanaliją ir ruošėsi mirti patys. Tuo metu visi jų vaikai nustojo kvėpuoti. 

Istorija gana gerai žinoma ir dažnai pasakojama, „kaip Goebbelsas nužudė savo visus vaikus“. Vis dėlto vėlesnė vaikų istorija, nors ir ne tokia dramatiška, skamba gerokai įdomiau. Kokia „vaikų istorija“, jeigu visi Josepho Goebbelso vaikai buvo nužudyti?

Būti sumaniam, kantriam, tyliam, greitesniam – savybės, pageidautinos visų šalių žvalgybos bendruomenėse. Sovietų KGB, garsėjusi (kiek keistas žodis kalbant apie slaptas ar pusiau slaptas organizacijas) savo jėga ir galimybėmis, ilgą laiką buvo vedžiojama už nosies merginos, kuri visai neatitiko priešo žvalgo įvaizdžio, o juk visus išankstinius prietarus ir įvaizdžių šablonus mokymų metu žvalgams ir stengiamasi išmušti iš galvos.

Kai įsivaizduojame karo veiksmus, vaizduotė dažniausiai piešia rūsčius raumeningus vyrus, galbūt valingas jų koleges, su ginklais rankose kovojančias už savo įsitikinimus, šalį ar idealus. Dažniausiai esame savo inertiškų įsivaizdavimų įkaitai. Įvairiais duomenimis, karinių konfliktų zonose šiuo metu gyvena apie 250 milijonų vaikų, iš kurių 300 000 vienokia ar kitokia forma dalyvauja ginkluotose formuotėse, 47 procentai jų – mergaitės.

Vyrai, moterys ir vaikai. Mokslininkai, kuriantys bakteriologinius ginklus, ir gydytojai, imituojantys pandemijas, siekdami išgelbėti žmones. Prezidentai, ganksteriai, meno klastotojai, sportininkai olimpiečiai, rašytojai, tardytojai ir slaptieji agentai.

Visus juos sujungė karas. Jų neįtikėtini likimai ir kitu kampu papasakotos istorijos priblokš skaitytoją karo beprotybės ir beprasmybės grimasomis.