„Norisi tik miego ir nieko daugiau. Gera būtų nugrimzti į komą. Arba prarasti atmintį. Bet kas, kad tik išsivaduočiau nuo viso šito, nuo tų minčių, nuo šnabždesių galvoje.“

Nuo pat pirmosios akimirkos Meriveterio vidurinėje mokykloje Melinda Sordino suvokia, kaip bus sunku. Dabar ji – Atstumtoji. Buvusios draugės nebenori su ja kalbėtis, o nauji bendramoksliai žiūri kreivai, nes tai ji sužlugdė paskutinį vasaros vakarėlį – niekam nieko nepaaiškinusi iškvietė policiją.

Atstumta draugų ir neįstengdama prisipažinti, kad patyrė seksualinę prievartą, Melinda nuo visų atsitveria tylos siena. Vien tik dailės pamokos jai teikia taip reikalingą paguodą. Tačiau kankinantys prisiminimai niekur neišnyksta ir slegia vis labiau, kol pagaliau ji prabyla…