Šios knygos „Gyvasis lietuvybės kraujas. Paprūsės kronikos ir pasakojimai” autorės motina buvo žemaitė iš Švėkšnos, nutekėjusi į prie Lietuvos prijungtą Klaipėdos kraštą. Nors abiejose nelemtosios Melno taikos sutartyje nustatytos sienos pusėse gyveno lietuviai, kalbantys ta pačia kalba, tačiau skirtingose valstybėse nusistovėjęs gyvenimas pakeitė ir papročius, ir būdą, ir pačią kalbą. Pakeitė, bet ne tiek, kad tos pačios tautos žmonės nenorėtų susivienyti. XX amžiaus pradžia suteikė tokią galimybę, atskleisdama daugelį atkaklių didvyrių, kurie už tautos meilę ir pasiaukojimą dėl Tėvynės Lietuvos turėjo išgyventi tikrą pragarą šioje Žemėje.

Niekas kitas negalėjo parašyti šios knygos, tik Didžiosios ir Mažosios Lietuvos dukra, kuriai visa ši istorija eina per širdį tiesiogine, o ne perkeltine prasme.