Monografija „Gražinos Ručytės Pianissimo” aprėpia pianistės Gražinos Ručytės-Landsbergienės gyvenimo patirtis 1949–1989 metais – nuo tremtinės-žvejės laisvalaikio koncertų Baikalo saloje, mokymosi Irkutsko muzikos mokykloje, Sverdlovsko konservatorijoje iki bendro darbo su profesionaliais menininkais Lietuvoje bei užsienyje. 
Tai – pasakojimas apie moterį kintančiuose politiniuose, socialiniuose ir kultūriniuose kontekstuose, parodant jos dvasinės stiprybės ir profesinės aukštumos ryšį, gebėjimą ne tik ištverti, bet ir išlaikyti tautinį, kultūrinį, pasaulėžiūrinį tapatumą, pasiekti svajonę. 
Tai – ir istorija apie pianistės sutiktas moteris ir vyrus, kurie minėtuose kontekstuose padėjo „turėti ir būti“. Autorius rėmėsi pokalbiais su heroje, archyvų dokumentais, publikacijomis, liudininkų prisiminimais ir filosofiniu asmens pažinimo principu: žmogų kaip kūrinį atskleidžia ryšio išgyvenimas.