„Man, kaip ir mūsų tautai nuo pagonybės laikų, ir vėliau priėmus krikščionybę, tas ryšys buvo ir yra labai brangus. Net ir dabar, XXI amžiuje, jo svarba nė kiek nesumažėjusi. Turiu omenyje žmonių pagarbą anam pasauliui. Žinoma, mokslo išradimai, naujos technologijos šį ryšį slopina, bet, manau, kiekvienas žmogus – gal kad lengviau būtų gyventi – giliai širdyje tiki, kad jo gyvenimas nesibaigia mirtimi. Kad kas nors bus ir paskui… Visada tą žodį – paskui – nešiojiesi. Ir randi kokią nors ramybę žinodamas, kad bus rytdiena, kai jau tavęs nebus… Jau galiu sakyti, kad įsitikinau, jog niekas niekur nedingsta. Neišnyksta. Ne tik fizinis žmogaus kūnas, bet ir jo siela, mintys.“
Eimuntas Nekrošius