Mes susitikome ketvirtadienį. Du berniukai. Dvi mamos. Jau daug vėliau, ypač tame traukinyje, graušiu save už tąsyk sukirbėjusį smalsumą, džiugesį ir entuziazmą, kurio apimta atvėriau tam duris…

Sofija jaučiasi pakliuvusi į pačios sau paspęstus ramaus gyvenimo spąstus. Prieš keletą metų ji troško pabėgti iš triukšmingo Londono ir mažame miestelyje saugiai auginti vaikus, tačiau dabar jaučiasi apimta nepakeliamo nuobodulio ir nusivylimo. Ji rūpinasi ketverių sūnumi, laukia tik savaitgaliais grįžtančio vyro, desperatiškai bando dar kartą pastoti ir ilgisi darbo reklamos agentūroje.

Triukšmingai į miestelį atsikrausčiusi Ema taip pat turi panašaus amžiaus sūnelį ir įkūnija tai, ko taip trūksta Sofijai. Ema graži, paslaptinga ir kupina įdomiausių idėjų. Ji priverčia Sofiją vėl jaustis gyvą ir patikėti, kad jos gali tapti geriausiomis draugėmis. Nesvarbu, kad miestelyje apie naująją gyventoją sklando įvairiausių gandų…

Bet štai Sofija ištikta panikos traukinyje į Londoną – ji ką tik sulaukė skambučio iš ligoninės. Čia po avarijos atvežti du berniukai. Vienas – jos sūnus.
Ar ji tikrai galėjo pasitikėti Ema?