Šis dienoraštis ilgai buvo Irenos Kostkevičiūtės, Vinco Mykolaičio-Putino mūzos – bičiulės, rašytojo kūrybinio palikimo tvarkytojos ir rengėjos nuosavybė (Mykolaičio valia). Vėliau pateko pas Vandą Zaborskaitę. Dienoraštis visas publikuojamas pirmą kartą.

Rašytojo dienoraštis nepretenduoja būti nei epochos enciklopedija, nei intymia išpažintimi, nors skaitytojui poeto asmenybė veikiausiai atsiskleis iš dar nematytos, pakankamai artimos ir asmeniškos perspektyvos. Tai egzistencinio nerimo liudijimas, kuriame atsiveria akademiko bei vieno žymiausių XX a. lietuvių rašytojų pastangos išlikti idealistu, romantiku ir humanitaru tais tragiškais laikais, kai pasaulis buvo įsijautęs į „mirties šokių“ siautulį.