Mano gyvenimas buvo tobulas. Turėjau viską. Sėkmingą karjerą, apie kurią svajojau nuo vaikystės. Nuostabų raudonų plytų namą, kur manęs laukė židinys, šiluma ir ramybė. Atsidavusį vyrą, kurio dangaus mėlynumo akys ir žavinga šypsena leisdavo pasijusti saugiai.

Tačiau viskas sugriuvo akimirksniu.

Kai pranešu mirties laiką, mano balsas nė nesuvirpa. Apstulbę bendradarbiai stovi aplink, jų sutrikusios akys susminga į mane. Operacinėje stoja tyla.

Iki šios dienos dar nebuvau netekusi paciento.

Chirurginėmis pirštinėmis aptemptos rankos dreba. Atsiremiu į sieną ir susmunku ant grindų, o krūtinėje beprotiškai trankosi širdis.

Iki šios dienos dar nebuvau jautusi pacientui neapykantos.

Bet ar atpažinusi jį turėjau kitą pasirinkimą?

Ir ko būsiu priversta imtis, jei kas nors išsiaiškins tiesą?