Mama nuolat kartodavo, kad kiekviena istorija – magiška. Jos padeda sužinoti, kas tokie esame, kas buvome, kuo trokštame būti. Istorijos pakloja mūsų gyvenimams pamatus, išdėsto pagrindinius faktus. O kartais įgalina išsakyti pačias didžiausias paslaptis, kurias atskleisti išdrįstame tik pasakos forma.

Lankenė prie Tano, vieta, kurioje kadaise Viana Rošė buvo atstumtoji, galiausiai tapo jos namais: vėl atidarė šokoladinę, bičiuliaujasi su upės žmonėmis ir dabar yra visavertė šio miestelio bendruomenės narė. Net ir kunigas Reino, seniau buvęs priešu, nūnai tapo Vianos draugu. Tik štai paslaptinga ir keista Vianos dukrelė Rosetė kaimelyje nepritampa, vienintelis jos bičiulis – senasis gėlininkas Narcizas.

Kol staiga ramią Lankenės kasdienybę supurto jo mirtis. Nerimasties įneša ir mįslę užmena Rosetei paliktas žemės sklypas, o kunigui Reino – raštiškas prisipažinimas. O kur dar Narcizo artimųjų pasirodymas, seno draugo išvykimas ir naujos paslaptingos parduotuvėlės atidarymas vietoje buvusios gėlininko parduotuvės – tiesiai priešais Vianos šokoladinę, – visa tarytum pranašauja artėjančius pokyčius ir Lankenę apima nesutarimų, neramumų, o galbūt net ir žmogžudystės nuojauta…