Lietuvos valstybė XX amžiuje patyrė daugel transformacijų apie kurias mes žinome tiek, kiek jos aprašytos istorikų kaip istoriniai faktai, pavyzdžiui: Atsikūrė Lietuvos Valstybė. Kaip ir kas ją atkūrė, lieka antraeiliu klausimu, į kuriuos gilinasi atskiri autoriai suteikdami daugiau detalių.

Tėvas Jonas 1939 m. rugsėjį su šėliojančiu eržilu Sarčiu atvežė mane į Vadžgirio pradinės mokyklos pirmą skyrių. Ant priekinės klasės sienos kabojo kryžius su Lietuvos paveikslu iš vienos pusės ir Vyčiu – Lietuvos herbu – iš kitos pusės.

1940 m. rugsėjį atėjau į tos pačios mokyklėlės antrą skyrių – ant priekinės klasės sienos kabojo Stalino portretas. Trečiame skyriuje mus pasitiko Adolfo Hitlerio portretas. Jis mus lydėjo ketvirtame ir penktame skyriuose. Tokios okupacinės kolizijos lydėjo mus ir mūsų Valstybę.

Atidundėjo Rytų frontas iki mano tėviškės ir sustojo, kad pailsėtų kareiviai ir visi kariaujantys. Mano tėviškėlė pačiame atkampiausiame kaime, tad giminės ir giminiuočiai siunčia pas mus jaunus vyrus slėptis nuo okupacinių negandų. Žmonės planuoja, o Viešpats juokiasi neduodamas nė lašo lietaus savaitę kitą. Kieta mūsų gruntkelio žemelė atlaiko ne tik lengvųjų, bet ir kariškų sunkiųjų automobilių, pafrontės šėlsmą, tankų ir patrankų svorį. Maža to, dvi frontininkų kuopos pasirenka mūsų ūkį poilsiavietei: viena kuopa apkasuose, kita mūsų ūkyje, po savaitės keičiasi. Slėptuvėje – ketvertas jaunų vyrų, kieme – kuopa vermachto kareivių. Man ir broliui „linksma”, braunantis pro vokiečių kareivius pas vyrus į slėptuvę. Tų okupacinių batalijų atspindžius jaučiu iki šiol. Tų atspindžių bus ir šioje knygoje.

Petras Girdzijauskas