Septynioliktojo amžiaus viduryje Vilniuje – antrojoje Abiejų Tautų Respublikos sostinėje – gyveno lenkai, lietuviai, vokiečiai, rusėnai, žydai ir totoriai, kurie meldėsi katalikų, unitų, stačiatikių, kalvinų ir liuteronų bažnyčiose, sinagogoje, mečetėje. Miesto svečiai stebėdavosi tokiu palyginti taikiu žmonių, kalbų ir tikėjimų margumyno sambūviu. Davidas Frickas atskleidžia, kaip šie skirtumai veikė Vilniaus gyventojų viešąjį ir asmeninį gyvenimą, kaip vilniečiai gaudėsi šioje įvairovėje ir įveikdavo jos keliamus iššūkius.

Knyga prasideda pasivaikščiojimu Vilniaus gatvėmis, žvalgantis pro karališkojo namų prižiūrėtojo petį, kai jis, 1636 metais rengiantis karaliaus Vladislovo Vazos apsilankymui, apžiūrinėja miesto namus. Šios patikros dokumentai (Liustracijos) pateikia glaustus kiekvieno tarp miesto sienų esančio namo aprašymus, kurie kartu su teismų ir bažnyčių įrašais leidžia D. Frickui tiksliai atskirti Vilniaus kaimynijas, išsiaiškinti, kiek jas ribojo konfesija ir kultūriniai skirtumai, nustatyti, kada miestiečiai peržengdavo šias ribas ir nuspręsti, kurie tarpkonfesiniai ryšiai buvo labiau tikėtini už kitus. Šie planai – tarsi dekoracijos, kurių fone vyksta Vilniaus gyvenimo dramos: gimimas, krikštas, mokymasis, santuoka, gyvenimas atskirai ar skyrybos, narystė ceche, parama vargšams ir mirtis bei laidotuvių papročiai. 

Istoriko D. Fricko knyga skirta istorikams ir plačiai skaitytojų auditorijai.