„Apleistumas“ – tai daugiasluoksnis autobiografinis romanas, liudijantis Elisabeth Åsbrink troškimą įvardyti apleistumo pojūtį, kuris ją lydėjo per visą gyvenimą tarsi šešėlis.

Pasakotoja su didele empatija gvildena savo šeimos paslaptis, meilės ir emigracijos temas. Ritą, Sally ir Katherine – trijų kartų moteris – slėgė ta pati našta. Salonikuose, Londone ir Stokholme – visur panašios bėdos trukdė jos šeimai gyventi. O galbūt apleistumo šaknys slypi dar giliau?

Sekdama žydų išvarymo iš Ispanijos pėdsakais XIV ir XV amžiuose, romano autorė išnarplioja daugybę neapykantos, melo ir tabu gijų. Ji jautriai paliečia kasdienius ir dramatiškesnius XX amžiaus išgyvenimus ir įvykius. „Tiek metų gyvenau tarsi dykumos saloje, lyg būčiau visiškai viena, lyg neturėčiau nei giminių, nei istorijos, nei nieko. Tam tikra prasme parašiau šią knygą, kad pamatyčiau: ar ten kas nors yra? Sekiau savo šeimos istorijos gijas ir kartu bandžiau sukurti šeimą.“