„Tai labai svarbus ir ilgai lauktas leidinys, nes Algimantas Švėgžda yra vienas svarbiausių savo kartos dailininkų, knygoje vadinamas legenda. Jis turi gausų gerbėjų būrį ir nemažai jį atsimenančių draugų menininkų. Tai tarptautinio mastelio kūrėjas. Jo palikimas gausus, tačiau požiūriai į jį gana skirtingi: ankstyvoji kūryba rodytina ar ne, koks jo ryšys su Rytų filosofija, maištininkas jis ar atvirkščiai. Vieni remiasi tuo, ką jis kalba, kiti jo dienoraščiais, treti mano, kad kūriniai kalba patys, o dar ir šeimos vizija lemti, ką kitiems mąstyti, užlaikė tokio išsamaus pristatymo dviem kalbomis pasirodymą. Manau, sudarytoja su svarbiausiais iššūkiais susidorojo puikiai: brandžiausia kūryba pristatyta pirmoje leidinio pusėje, o jaunystės eksperimentai parodomi vėliau kaip teisėta menotyros tyrimo dalis. Tekstų autoriai – Aleksandra Aleksandravičiūtė, Viktoras Liutkus, Ramutė Rachlevičiūtė –Švėgždos kūrybą pažįsta gerai ir jų tekstai ne tik yra taktiški, taiklūs, bet ir atveria naujas gelmes. Tai vienas iš tų leidinių, kuriuos privaloma turėti ir beveik nebeįmanoma pranokti. Diskutuočiau tik su knygos dailininke Ramune Januševičiūte dėl viršelyje ir atsklandose naudojamų stačiakampių segmentų – mano akimis, jie ne visai dera su reprezentuojamo dailininko kūryba. Tačiau visa kita pateikta labai jautriai ir švariai.“ – Monika Krikšopaitytė (7 meno dienos)