Kaip nepasakius ačiū Mamai, kuri davė pinigų ir pirmajam, ir antrajam fotoaparatui! Tais laikais ir dvylika, ir keturiasdešimt penki rubliai mūsų kaimiškoje šeimoje buvo dideli pinigai. Matyt, Mama mane, kaipo septintą vaiką, pagranduką, lepino, nesuniekino mano užgaidų. Ačiū ir Tėtei, kuris pinigus uždirbdavo ir atiduodavo patikimai ir taupiai iždininkei, o toliau nieko nežinodavo…

Sesuo Aldona Rygoje nupirko ir man atvežė didintuvą, ryškinimo bakelius ir voneles, kad nustočiau kėsinęsis lėkščių iš komodos.

Per daugiau kaip pusę amžiaus daug kas iš esmės pasikeitė: nei fotojuostų, nei ryškalų nebereikia, o štai išmanusis telefonas kartais duoda geresnį vaizdą negu brangus Nikonas… Nepasikeitė tik jausmas – ar norisi į nuotrauką vėl ir vėl žiūrėti, kitiems parodyti, ar nurašyti – ai, neišėjo… O po kelerių metų pasirodo, kad tas neišėjo buvo geresnė nuotrauka, negu iš pradžių parinkai… Čia ir yra fotografijos žavesys bei mįslė…