14 saug. vnt., chronologinės ribos 1920–2002 m.

Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas Stasys Balčas gimė 1886 m. vasario 6 d. Panevėžio valsčiaus Panendrės vienkiemyje. Mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). 1907–1912 m. buvo išvykęs dirbti į JAV. 1919 m., Nepriklausomybės kovų metu, kartu su broliais Vladu ir Baliu suorganizavo pirmuosius Panevėžio apsaugos būrius, tapo savanoriais. S. Balčas dirbo Lietuvos kariuomenės struktūrose. 1920 m. sausio 7 d. išėjo į atsargą. 1920 m. išrinktas Steigiamojo Seimo, vėliau – Pirmojo Seimo nariu. Seimą paleidus, grįžo į Panevėžį. Dirbo  Panevėžio ūkininkų sąjungos banko direktoriumi, aktyviai dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime.

Panendrės Bitininko slapyvardžiu rašė eilėraščius, bendradarbiavo leidiniuose „Šaltinis“, „Vienybė“. S. Balčas sukūrė žodžius, o kompozitorius Vladas Paulauskas parašė muziką „Savanorių maršui“, kuris buvo atliekamas Panevėžio krašto ir visos Lietuvos savanorių renginiuose. Mokėjo rusų, lenkų, vokiečių kalbas.

1941 m. kalintas sovietų. 1949 m. su šeima ištremtas į Irkutsko sritį. 1958 m. grįžo į Lietuvą.

Mirė S. Balčas 1963 m. liepos 6 d. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: Vytauto Jono Balčo atsiminimų apie tėvą Stasį Balčą kopijos.

Kūrybos dokumentai: S. Balčo eilėraščių, maršų tekstų, pasakojimų, įvairių autorių kūrinių vertimų į lietuvių kalbą, perrašytų sūnaus V. J.  Balčo, kopijos.

Vytauto Jono Balčo iliustracijos: V. J. Balčo grafikos darbų, iliustracijų lankstinukuose kopijos.

Korespondencija: S. ir V. J. Balčų laiškų artimiesiems iš tremties kopijos.

Kitų asmenų medžiaga: Anelės Stančikaitės M. K. Čiurlionio paveikslų „Pavasario sonata“, „Vaikelio pasaka“, „Bičiulystė“, „Tiesa“, „Jūros sonata“ ir kt. aiškinimų kopijos.

Nuotraukos: Anastazijos ir Stasio Balčų vestuvinės nuotraukos kopija.

112 saug. vnt., chronologinės ribos 1920–2013 m.

Kompozitorius, choro dirigentas, vargonininkas ir pirmasis Lietuvos Respublikos kapelmeisteris Juozapas Gudavičius gimė 1873 m. Skliausčiuose (Jurbarko r.). Baigė Eržvilko (Jurbarko r.) pradinę mokyklą. 1893–1899 m. studijavo Varšuvos muzikos institute ir įgijo muzikos mokytojo ir kapelmeisterio kvalifikaciją. 1900 m. paskirtas kapelmeisteriu į carinės Rusijos kariuomenės Kauno tvirtovės įgulą. Su šiuo orkestru dirbo Kretingoje, Gargžduose, Kaune. J. Gudavičius, gyvendamas Kaune,  aktyviai dalyvavo „Dainos“ draugijos veikloje.

1910–1917 m. J. Gudavičius vargoninkavo, mokytojavo, organizavo chorus Nemakščiuose (Raseinių r.), Tauragėje, Skliausčiuose ir kt. 1918 m. išvyko į Panevėžį. 1919 m. paskirtas Pirmojo pėstininkų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko kapelmeisteriu Marijampolėje. 1926 m. dėstė muziką Tauragės mokytojų seminarijoje ir komercijos mokykloje. 1930–1939 m. gyveno Paįstryje (Panevėžio r.), kur vargoninkavo ir vadovavo chorui.

J. Gudavičius sukūrė 72 dainas, 51 giesmę, 46 kūrinius pučiamųjų orkestrui, 6 fortepijonui ir kt. Rašė straipsnius įvairiais muzikos klausimais.

Mirė J. Gudavičius 1939 m. lapkričio 12 d. Niurkoniuose (Panevėžio r.), palaidotas Panevėžyje.

Fondo sudėtis                                                                                                       

Biografinė ir šeimos medžiaga: J. Gudavičiaus gyvenimo aprašymas, apdovanojimų sąrašas, J. Gudavičiaus ir Teodoros Kriaučiūnaitės-Gudavičienės kartotinis sutuoktuvių liudijimas, J. Gudavičiaus metrikos ištrauka iš Varlaukio bažnyčios (Jurbarko r.) metrikų knygos vidaus paso, T. Gudavičienės testamentas, įvairūs liudijimai, pareiškimai, dukros Reginos Algės Gudavičiūtės atsiminimai apie tėvą ir kitus asmenis, jos eilėraščių rankraščiai ir kt. medžiaga.

Korespondencija: Vytauto Didžiojo karo muziejaus laiškas kompozitoriui J. Gudavičiui (1930), kvietimas į Tauragės mokytojų seminarijos tradicinį vakarą-balių (1932); Artūro Zuoko, Ovidijaus Lėverio, Danutės Martinkėnienės, Rimanto Veniulio ir kt. asmenų, organizacijų laiškai ir sveikinimai R. A. Gudavičiūtei.

Nuotraukos: J. Gudavičiaus portretinės, šeimos, tarnybinės veiklos ir kt. nuotraukos.

Dalis J. Gudavičiaus fondo F103 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

86 saug. vnt., chronologinės ribos 1922–2007 m.

Pedagogas, literatas Jonas Dičius gimė 1907 m. rugsėjo 5 d. Katlėriškių kaime (Anykščių r.). Mokėsi Katlėriškių pradinėje mokykloje, Utenos „Saulės“ gimnazijoje. 1928–1933 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1939 m. apsigynė diplominį darbą ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo išsilavinimą.

1933–1934 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Mokėsi Kauno karo mokykloje. 1934–1940 m. mokytojavo Kelmėje, Žeimelyje (Pakruojo r.), Veiveriuose (Prienų r.). Nuo 1941 m. iki gyvenimo pabaigos J. Dičius gyveno ir dirbo Panevėžyje.

1941–1949 m. – Panevėžio berniukų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, pedagogų tarybos sekretorius, trumpai buvo direktoriaus Petro Būtėno pavaduotoju. J. Dičius globojo „Meno kuopos” literatus. 1945 m. pradžioje „Meno kuopai” nustojus veikti, jis įkūrė gimnazijoje literatų būrelį. 1949–1967 m. dirbo Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Vytauto Žemkalnio gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. 1954–1963 m. mokykloje veikė J. Dičiaus įkurtas mokytojų dramos būrelis. 1967 m. išėjo į pensiją.

J. Dičius rašė apsakymus, eilėraščius, feljetonus, humoreskas, pjeses, komedijas, dramas, scenos vaizdelius. Jo pjesė „Tarp mokyklos sienų“ vaidinta Panevėžio dramos teatre (1941). Apsakymas „Atviras žmogus“ žurnalo „Tarybinis mokytojas“ apsakymų konkurse įvertintas antrąja premija (1957).

Mirė J. Dičius 1994 m. balandžio 8 d. Panevėžyje, palaidotas Šilaičių kapinėse.

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: J. Dičiaus garbės raštai, įvairių dalykų paskaitų užrašai, atsiminimai, J. Dičiaus diplominis darbas „Kun. Tatarė – beletristinės prozos kūrėjas“.

Kūrybinės veiklos dokumentai: J. Dičiaus poezijos, prozos, dramos kūrinių rankraščiai, vertimai, jo redaguoti rankraštiniai laikraštėliai „Bizūnas“, „Kanklių aidai“, „Katlėriškių balsas“ (1926–1927), straipsnių ir apsakymų, spausdintų „Panevėžio tiesoje“, iškarpos.

Kitų asmenų dokumentai: Stasės Mikeliūnienės straipsnis „Žvilgsnis į praeitį: mokytojo Jono Dičiaus 100-osioms gimimo metinėms“, lankstinys „Mokytojas Jonas Dičius, 1907-1994“, laiškai J. Dičiui iš įvairių žurnalų, laikraščių redakcijų ir kt.

Ikonografija: J. Dičiaus portretinė nuotrauka.

63 saug. vnt., chronologinės ribos 1900–2005 m.

Pedagogė, istorikė, viena iš pirmosios lietuviškos gimnazijos Panevėžyje steigėjų ir direktorė Marija Geigaitė-Putramentienė-Giedraitienė gimė 1890 m. kovo 22 d. Vaivaduose (Panevėžio r.). 1900–1908 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1914 m. baigė Sankt Peterburgo Bestuževo aukštųjų kursų Istorijos-filologijos fakultetą. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą ir vertėsi privačiomis pamokomis. 1915–1918 m. – Panevėžio gimnazijos direktorė, 1918–1932 m. – Panevėžio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja mergaičių klasėms. 1935–1940 m. – Panevėžio mergaičių gimnazijos direktorė. 1940–1942 m. mokytojavo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. 1942–1957 m. – Kauno 8-osios vidurinės mokyklos mokytoja. 1957 m. išėjo į pensiją.
Už aktyvią pedagoginę veiklą ir nuopelnus kuriant lietuvišką gimnaziją Marija Giedraitienė apdovanota „10 metų Lietuvos nepriklausomybės“ medaliu (1928), „Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu“ (1930).

Mirė M. Giedraitienė 1980 m. birželio 24 d. Palaidota Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Fondo apžvalga

Biografinė medžiaga: M. Giedraitienės autobiografija, įvairūs pažymėjimai, liudijimai, tarnybinės veiklos dokumentai, dukros Aldonos Giedraitytės-Drupienės atsiminimai apie motiną M. Giedraitienę, buvusių Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivių atsiminimai apie direktorę M. Giedraitienę, Eufemijos Kiznevičiūtės-Melaikienės atsiminimai apie M. Giedraitienės motinos Aurelijos Kiznevičiūtės-Geigienės artimuosius, Giedrės Kaunėnaitės-Petkevičienės surinkta medžiaga apie Adomo ir Aurelijos Geigų šeimą ir kiti dokumentai.

Nuotraukos: M. Giedraitienės portretinių ir šeimos narių, mokslo metų ir pedagoginio darbo nuotraukų originalai ir kopijos. Dalis nuotraukų perfotografuota iš dukters Aldonos Giedraitytės-Drupienės asmeninio archyvo.

10 saug. vnt., chronologinės ribos 1967–1977 m.

Literatas, poetas Jonas Kasperavičius gimė 1907 m. kovo 21 d. Panevėžyje. Mokėsi Panevėžio vakarinėje mokykloje, lankė buhalterių kursus. Dalyvavo Lietuvos jaunimo vyčių sąjungos, Šaulių sąjungos veikloje. Kurį laiką lankė Panevėžio teatro studiją, padėjo tvarkyti senąjį teatrą Respublikos gatvėje, dalyvavo jo atidaryme. Domėjosi literatūra, rašė eiles. Draugų paragintas išleido eilėraščių rinkinį „Vargo šypsenos“ (1933). 1936 m. atidarė parduotuvę Panevėžyje, Ramygalos gatvėje. 1940 m. parduotuvė buvo nacionalizuota. Karo metais pasitraukė į kaimą. Į Panevėžį grįžo 1954 m. Dirbo statybose brigadininku, darbų vykdytoju. 1972 m. išėjo į pensiją. Visą laiką domėjosi literatūra, rašė eiles, pjeses, romaną. Keliolika eilėraščių išspausdino „Panevėžio tiesa“, „Literatūra ir menas“. Paliko prozos ir poezijos kūrinių rankraščių.

Mirė J. Kasperavičius 1977 m. rugpjūčio 27 d. Panevėžyje, palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Fondo sudėtis

Kūrybinės veiklos rankraščiai: šešiolika J. Kasperavičiaus eilėraščių, vaikiškų eilėraščių rinkinys „Kai aš mažas buvau“ (1967–1977), romanas „Giedrė“ (1970–1976), apysaka „Agrastų pardavėjas“(1975), apsakymai: „Prisipažino“, „Paskutinis peilis“ (1976), „Ryto rasos“, „Nenoriu mirt nevedęs“ (1977), „Kuklus žmogus“, „Du buvę iš vieno kaimo“, „Galėsi ir išgerti“, „Aklųjų meilė“ (1977) ir kt. Nėra dalies kūrinių rankraščių pradžios ir pabaigos.             

13 saug. vnt., chronologinės ribos 1934–1985 m.

Pedagogas, Nepriklausomybės kovų dalyvis Petras Bliumas gimė 1896 m. sausio 18 d. Baroniškiuose (Panevėžio r.). 1918 m. keletą mėnesių kalintas Panevėžio kalėjime už atsišaukimų prieš vokiečių okupaciją platinimą. 1919 m. Pušaloto partizanų būryje kovojo su bolševikais. Nuo 1919 m mokytojavo įvairiose Panevėžio apskrities mokyklose. Nuo 1930 m. – Panevėžio 3-iosios pradinės mokyklos vedėjas. 1936–1937 m. dirbo Panevėžio valstybinėje berniukų gimnazijoje. P. Bliumas neapsiribojo vien tik pedagogine veikla. Jis domėjosi savo krašto praeitimi, dalyvavo archeologinėse ekspedicijose, buvo aktyvus Panevėžio „Gimtajam kraštui tirti draugijos“ narys, dalyvavo šaulių, skautų, jaunalietuvių veikloje.

1944 m. P. Bliumas pasitraukė į Vakarus. 1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), apsigyveno Bostone. Dirbo Bostono lituanistinėje mokykloje, aktyviai dalyvavo ramovėnų, šaulių ir kitų lietuvių išeivijos organizacijų veikloje, rašė straipsnius lietuvių išeivijos spaudai.

Mirė P. Bliumas 1988 m. lapkričio 1 d. Putname (JAV).

Fondo sudėtis                                                                                                                              

Korespondencija: P. Bliumo laiškai ir sveikinimai, rašyti iš JAV, buvusiai mokinei Stefanijai Bražytei-Navickienei.

Ikonografija: P. Bliumo portretinė, pavienės ir mokytojavimo metų nuotraukos; S. Bražytės-Navickienės portretinė nuotrauka, JAV lietuvių bendruomenės šventės nuotrauka.

Dalis P. Bliumo fondo F111 nuotraukų publikuojamos portale www.epaveldas.lt

93 saug. vnt., chronologinės ribos 1920–2004 m.

Pedagogė, kraštotyrininkė, visuomenės veikėja Emilija Šukytė-Juzulėnienė gimė 1901 m. balandžio 1 d. Pilviškiuose (Anykščių r). Mokėsi pradžios mokykloje, Anykščių progimnazijoje. 1925–1929 m. – Panevėžio mokytojų seminarijoje, kur įgijo pradžios mokyklos mokytojos specialybę. 1929–1934 m. dirbo Geležių (Panevėžio r.) dviejų komplektų pradžios mokykloje mokytoja ir buvo šios mokyklos vedėja. 1934–1937 m. studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Dirbo Vabalninko (Biržų r.) žemės ūkio mokyklos, Salamiesčio kunigaikštienės Birutės mergaičių žemesniosios žemės ūkio mokyklos (Kupiškio r.), Marijampolės mokytojų seminarijos dėstytoja. 1941–1946 m. – Šiaulių prekybos mokykloje chemijos ir biologijos dėstytoja. Nuo 1946 m. iki gyvenimo pabaigos gyveno ir dirbo Panevėžyje. 1946–1953 m. – Panevėžio mokytojų seminarijos pedagoginės praktikos dėstytoja. Vėliau mokytojavo Panevėžio 4-ojoje ir 6-ojoje vidurinėse mokyklose.

E. Juzulėnienė aktyviai dalyvavo Raudonojo Kryžiaus draugijos, Panevėžio mokytojų pensininkų klubo „Šarma“, Tėvynės pažinimo draugijos Panevėžio skyriaus veikloje. Už kraštotyrinę veiklą 1999 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu.

Mirė E. Juzulėnienė 2004 m. rugpjūčio 9 d. Panevėžyje, palaidota Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Fondo sudėtis                                                                                    

Biografinė medžiaga: E. Šukytės-Juzulėnienės asmens dokumentai, atsiminimai „Pilviškių kaimas ir jo gyventojai“ (1983), „Dievas mane vedžiojo per visą gyvenimą, o Marija mane globojo kritiškiausiuose momentuose“ (1988–1990) ir kt.

Kūrybinė-visuomeninė veikla: atsiminimai apie vyskupą Kazimierą Paltaroką, apie mokytojus Juozą Mičiulį, Rozaliją Berentaitę, muziką Mykolą Karką, apie dėdę gydytoją prof. Mykolą Marcinkevičių, rašytoją Bronę Buivydaitę ir kt.

Korespondencija: skulptoriaus Bernardo Bučo laiškai buvusiam klasės draugui Augustinui Juzulėnui, mokytojo J. Mičiulio, rašytojos B. Buivydaitės, vertėjo Dominyko Urbo ir kitų asmenų laiškai ir sveikinimai Emilijai ir Augustinui Juzulėnams.

Nuotraukos: E. Juzulėnienės portretinės, mokslo metų, darbinės ir visuomeninės veiklos, šeimos bei kitos nuotraukos.

Dalis E. Juzulėnienės fondo F116 nuotraukų publikuojamos portale www.epaveldas.lt

538 saug. vnt., chronologinės ribos 1920–2006 m.

Kunigas Konstantinas Balsys gimė 1927 m. rugpjūčio 3 d. Spurganų kaime (Mažeikių r.). 1941 m. baigė Tirkšlių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Mažeikių vidurinėje mokykloje. 1946 m. įstojo į Telšių kunigų seminariją. Ją uždarius, tris metus studijavo Kauno medicinos institute. 1950 m. atnaujino studijas Kauno kunigų seminarijoje. 1954 m. rugsėjo 12 d. įšventintas kunigu. Tais pačiais metais paskirtas Suvainiškio (Rokiškio r.) parapijos administratoriumi. 1958 m. perkeltas į Kiburių (Pasvalio r.) parapijos bažnyčią, o nuo 1964 m. iki mirties kunigavo Miežiškių (Panevėžio r.) parapijoje. Rūpinosi bažnyčių remontu, slapčia organizavo maldaknygių spausdinimą ir platinimą, rinko istorinę medžiagą apie Miežiškių ir Velykių parapijas, domėjosi menu.

Kunigas K. Balsys mirė 2005 m. liepos 24 d., palaidotas Miežiškių (Panevėžio r.) bažnyčios šventoriuje.

Fondo apžvalga

Biografinė medžiaga: kunigo K. Balsio ir jo artimųjų asmens dokumentai, kunigų šventimų raštai, įvairūs pažymėjimai, liudijimai, prašymai, sveikinimai K. Balsiui įvairiomis progomis ir kiti dokumentai.

Kūrybinės veiklos dokumentai: kunigo K. Balsio liturginiai, proginiai, gedulingi pamokslai ir kiti dokumentai.

Korespondencija: įvairių asmenų laiškai ir sveikinimai kunigui K. Balsiui, Vilniaus arkivyskupijos kurijos pranešimai, Lietuvos vyskupijų liturginės komisijos ganytojiški laiškai Lietuvos vyskupijų kunigams, Panevėžio vyskupijos kurijos ganytojiški laiškai kunigams ir tikintiesiems bei kt.

Kitų asmenų dokumentai: vyskupo Romualdo Krikščiūno, kunigų Augustino Liepinio, Justo Jasėno atsiminimai apie kunigą K. Balsį, religiniai paveikslėliai K. Balsio, Petro Vaitiekūno, Vytauto Melkūno ir kitų kunigų primicijoms, kunigystės jubiliejams atminti (1935–2004), įvairių Lietuvos bažnyčių, vietovių istorija, nežinomo autoriaus, pasirašiusio Sartų Žuvėdros slapyvardžiu, apsakymų mašinraščiai.

Kolekcijos: įvairių dailininkų darbų reprodukcijos, atvirukų rinkiniai, įvairi medžiaga religine tematika, dokumentai esperanto kalba.

Nuotraukos: kunigo K. Balsio portretinės, mokslo metų, kunigavimo, kitų kunigų ir Bažnyčios hierarchų, Miežiškių (Panevėžio r.) miestelio, jo gyventojų ir kitos nuotraukos.

9 saug. vnt., chronologinės ribos 1910–1943 m.

Kunigas Juozas Stakauskas gimė 1871 m. vasario 19 d. Užliaušių kaime (Panevėžio r.). Baigė Panevėžio realinę gimnaziją, vėliau Kauno kunigų seminariją ir Petrapilio (dabar Sankt Peterburgas) dvasinę akademiją. 1895 m. įšventintas į kunigus. Kunigavo Kaune, Liepojoje (Latvija), Panevėžyje, Marijampolėje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Žemaičių vyskupas pasitraukdamas iš Lietuvos, pavedė valdyti vyskupiją. 1909 m. paskirtas Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kunigu. Šalia bažnytinio darbo aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje. Įsijungė į Katalikų labdaros draugijos veiklą, įkūrė vaikų prieglaudą, buvo vienas iš iniciatorių įkuriant „Saulės“ draugijos Panevėžio skyrių.  „Saulės“ draugijos Panevėžio skyrius, vadovaujamas J. Stakausko, per šešerius metus įsteigė penkias mokyklas. Dar trylika mokyklų buvo įkurtos Panevėžio apskrities didžiuosiuose kaimuose.

1915 m. jo iniciatyva įsteigtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Panevėžio skyrius. 1917 m. vasarą artėjant vokiečių pralaimėjimui, prisidėjo prie Lietuvių konferencijos Vilniuje organizavimo ir rengimo, pats joje dalyvavo. 1919 m. paskiriamas Kauno seserų benediktinių vienuolyno Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi. Nuo 1924 m. – garbės kanauninkas. 1927 m. įstoja į marijonų vienuoliją. 1933–1937 m. – Marijampolės Šv. Vincento bažnyčios rektorius, 1937–1938 m. – Marijampolės Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios klebonas. 1935–1938 m. redagavo laikraštį „Marijampolės parapija“. 1939–1943 m. – Lietuvos marijonų provincijos sekretorius. J. Stakauskas buvo aktyvus lietuviškos visuomeninės veiklos dalyvis, švietimo įstaigų bei labdaringos veiklos organizatorius, spaudos bendradarbis. Spaudoje daugiausia rašė labdaros temomis.

Mirė J. Stakauskas 1944 m. rugpjūčio 7 d. Upytėje (Panevėžio r.).

Fondo sudėtis

Atsiminimai: J. Stakausko rankraštis – trijų dalių atsiminimai „Trys lietuvių tautos pagrindai“. Didžioji atsiminimų dalis apie autoriaus gyvenimą ir veiklą Panevėžyje, Pirmojo pasaulinio karo įvykius šiame mieste.

Ikonografija: J. Stakausko portretinės nuotraukos, „Saulės“ draugijos Panevėžio skyriaus veiklos, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos choro grupinės nuotraukos.

Dalis J. Stakausko fondo F122 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

106 saug. vnt., chronologinės ribos 1974–2006 m.

Dailininkas Klemensas Kupriūnas gimė 1951 m. balandžio 9 d. Būtėnų kaime (Pakruojo r.). 1969 m. baigė Linkuvos Karolio Požėlos vidurinę mokyklą (dabar Linkuvos gimnazija). Mokėsi fotografijos Vilniaus technologijos technikume (dabar Vilniaus kolegija), menų – Vilniaus dailės mokykloje (dabar Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla), studijavo ir baigė žurnalistiką Vilniaus universitete. Nuo 1972 m. dirbo dailininku Utenos kultūros namuose, subūrė vaikų ir suaugusiųjų fotografų būrelį, vėliau dirbo laikraščio „Lenino keliu“ (dabar „Utenis“) fotokorespondentu.

Dailininkas dirba knyginės grafikos, ekslibriso srityse, tapo, kuria skulptūras, rašo eilėraščius. K. Kupriūnas – 2010 m. Utenos rajono meno ir kultūros premijos, Tarptautinės ekslibrisų ir mažosios grafikos konkursinės parodos „Žalgiris – 600“ II premijos (2010) ir kitų premijų laureatas. Jo darbai eksponuoti ir įvertinti tarptautiniuose konkursuose Lietuvoje, Lenkijoje, Turkijoje, Kazachstane, Amerikoje ir kt. Yra surengęs personalines parodas įvairiuose Lietuvos miestuose, Lenkijoje, Latvijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir kt. Organizuoja tarptautinius mažosios grafikos plenerus ir konkursus. K. Kupriūno ekslibrisų yra Lietuvos kultūros ir meno įstaigose, privačiose kolekcijose, įvairiuose Lenkijos muziejuose, Belgijoje, Japonijoje ir kt.

Gyvena dailininkas Utenoje.

Fondo sudėtis

K. Kupriūno ekslibrisai: saugomi ekslibrisai dedikuoti draugams, Lietuvos žymiems asmenims, įvairioms Lietuvos, Utenos krašto įstaigoms ir organizacijoms. Dauguma ekslibrisų su autoriaus autografu ir rankraštinėmis pastabomis.

Kitų asmenų ekslibrisai: dailininkų Valerijono Jucio, Augustino Virgilijaus Burbos ir Dano Binkio ekslibrisai, dedikuoti K. Kupriūnui, su autorių autografais ir rankraštinėmis pastabomis.

109 saug. vnt., chronologinės ribos 1907–1996 m.

Lietuvių aktorė, režisierė Unė Babickaitė-Graičiūnienė gimė 1897 m. balandžio 19 d. Laukminiškių kaime (Kupiškio r.). Tikrasis vardas Uršulė, slapyvardis – Uné Baye. Mokėsi Kupiškyje, Panevėžyje. Pirmojo pasaulinio karo metais Petrograde (dabar Sankt Peterburgas, Rusija) mokytojavo, dirbo karo ligoninėje. 1916–1918 m. mokėsi Sankt Peterburgo imperatoriškoje konservatorijoje ir B. V. Pollako muzikos, dramos ir operos kursuose. Šiuo periodu ėmė rodytis profesionalioje scenoje, dalyvavo lietuvių teatro mėgėjų veikloje. 1918–1919 m. – Kauno „Dainos“ draugijos aktorė ir režisierė, Pirmosios lietuvių artistų kuopos vadovė. 1919 m. išvyko į JAV. Vaidino teatre, begarsėse kino juostose, lietuvių kolonijose organizavo dramos kursus. 1928 m. kartu su vyru Vytautu Andriumi Graičiūnu (vadybos mokslo pradininkas, inžinierius) grįžo į Europą. Vaidino Paryžiaus, Londono teatruose. 1936 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Buvo Šaulių sąjungos teatro, Kauno universiteto dramos būrelio vadovė, skaitė poeziją Valstybės radiofone, rinko knygas ir eksponatus Lietuvos teatro muziejui. 1951 m. kartu su vyru ištremiami į Sibirą. V. A. Graičiūnas mirė tremtyje. U. Babickaitė-Graičiūnienė 1953 m. grįžo į Kauną.

Žymesni vaidmenys teatre: Gražioji (L. Giros „Beauštanti aušrelė“, 1915), Judita (L. Didžiulienės-Žmonos „Lietuvaitės“, 1916) ir kt. Režisuoti spektakliai: M. Baluckio „Aukso dievaičiai“(1919), P. Vaičiūno „Liepsnojančios širdys“(1937), A. Casellos, I. Ferrio „Mirties atostogos“ ir kt. (1938). Iš prancūzų kalbos išvertė eilėraščių, pjesių, romanų.

Mirė U. Babickaitė-Graičiūnienė 1961 m. rugpjūčio 1 d. Kaune. Palaidota Palėvenės kapinėse (Kupiškio r.).

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: U. Babickaitės-Graičiūnienės „Mintys apie įsitvirtinimo Lietuvoje problemas“, U. Babickaitės-Graičiūnienės rankraščių, saugomų Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, sąrašas.

Korespondencija: U. Babickaitės-Graičiūnienės laiškai rašytojui Vytautui Alantai, vyrui V. A. Graičiūnui, Petro Babicko laiškai artimiesiems, kunigo Mykolo Vaitkaus atvirlaiškiai ir sveikinimai Unei, Petrui ir Agotai Babickams.

Kiti rankraščiai: kunigo M. Vaitkaus eilėraščių rankraščiai, Kazimiero Algirdo Pečiukonio atsiminimai apie V. A. Graičiūną tremtyje ir kt. medžiaga.

Nuotraukos: įvairių dailininkų nutapytų U. Babickaitės-Graičiūnienės ir P. Babicko portretų nuotraukos, aktorės portretinės, šeimos, darbinės ir kultūrinės veiklos, laidotuvių ir kapavietės nuotraukos, V. A. Graičiūno portretinės, šeimos ir kitos nuotraukos.

11 saug. vnt., chronologinės ribos 1953–2000 m.

Lietuvių kompozitorius, pedagogas Bronius Kutavičius gimė 1932 m. rugsėjo 13 d. Molainiuose (Panevėžio r.). Mokėsi Panevėžio muzikos mokykloje. Nuo 1952 m. dvejus metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje ir kariniame orkestre grojo valtorna. 1955–1957 m. tęsė studijas Panevėžio muzikos mokykloje Aleksandro Liberio choro dirigavimo klasėje, harmonijos mokėsi pas dėstytoją Antaną Belazarą. Nuo 1957 m. – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) Muzikos katedros laborantas. Nuo 1958 m. mokėsi muzikos teorijos ir kompozicijos Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje dėstytojo J. Karoso klasėje. 1959–1964 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) profesoriaus Antano Račiūno kompozicijos klasėje, dirbo koncertmeisteriu. Vėliau dėstė Vilniaus kultūros mokykloje, Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 1985 m. suteiktas profesoriaus vardas.

B. Kutavičiaus kūryba apima įvairius muzikinius žanrus – nuo muzikos dramos spektakliams ir kino filmams iki operų. Pirmoji B. Kutavičiaus opera buvo kūrinys vaikams „Kaulo senis ant geležinio kalno“ (pagal Sigito Gedos libretą, 1976), vėliau sukurta opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“ (S. Gedos tekstais, 1981), oratorijos „Panteistinė oratorija“ (1970), „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978), „Iš jotvingių akmens“ (1983), „Pasaulio medis“ (1986) ir kiti kūriniai. Kompozitoriaus muzika nuolat atliekama įvairiuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Įvairių žanrų ir sudėčių kūriniai (nuo sceninių iki kamerinių) pelnė šešis apdovanojimus periodiniuose Lietuvos kompozitorių sąjungos metų kūrinių rinkimuose. Kiti apdovanojimai: LSSR valstybinė premija (1987), Jotvingių premija (1987), Lietuvos nacionalinė premija (1995), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (1999), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius (2003) ir kt. Yra išleistos aštuonios kompozitoriaus autorinės kompaktinės plokštelės ir keturios knygos apie jo kūrybą: Ramintos Lampsatytės „Bronius Kutavičius: a music of signs and changes“ (1998), Ingos Jasinskaitės-Jankauskienės „Pagoniškasis avangardizmas: teoriniai Broniaus Kutavičiaus muzikos aspektai“ (2001), „Broniaus Kutavičiaus muzika: praeinantis laikas“ (2008) ir straipsnių rinktinė „Music that changed time : the Lithuanian composer Bronius Kutavičius and the Baltic outburst of creativity after 1970 : a collection of articles “ (2014).

Mirė B. Kutavičius 2021 m. rugsėjo 29 d. Vilniuje.

Fondo sudėtis

Kūrybinės veiklos dokumentai: oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“ (I, III, V dalys, 1978) rankraštinės natos.

Nuotraukos: B. Kutavičiaus portretinės, darbinės veiklos ir kitos nuotraukos.

4 saug. vnt., chronologinės ribos 1962–2006 m.

Poetas, dramaturgas, vertėjas Sigitas Geda gimė 1943 m. vasario 4 d. Paterų kaime (Lazdijų r.). 1961 m. baigė Veisiejų vidurinę mokyklą. 1966 m. – Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1967 m. dirbo savaitraščio „Kalba Vilnius“ redakcijoje, 1967–1975 m. – žurnalo „Mūsų gamta“ redakcijoje. Nuo 1967 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1988–1990 m. S. Geda dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos sekretoriumi, nuo 1992 m. – savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ Literatūros skyriaus redaktoriumi, dirbo dienraštyje „Lietuvos aidas“.

S. Geda – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo narys; apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu; Nacionalinės kultūros ir meno premijos, Baltijos Asamblėjos premijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premijos , Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premijos ir kitų premijų laureatas.

S. Gedos kūrybinį palikimą sudaro apie 150 knygų – poezija, vertimai, knygos vaikams, eseistika bei dienoraščiai. S. Geda debiutavo eilėraščių knyga „Pėdos“ (1966) ir poema „Strazdas“ (1967). Išleisti eilėraščių rinkiniai: „Žydinti slyva Snaigyno ežere“ (1981), „Žalias gintaro vėrinys“ (1988), „Septynių vasarų giesmės“ (1991), Jotvingių mišios“ (1997) ir kt.

S. Geda vertė J. Brodskio, G. Lorcos, M. Cvetajevos, R. M. Rilkės, G. Traklio, A. Mickevičiaus ir kitų pasaulyje žinomų poetų kūrybą. Paskutinis didelis S. Gedos darbas – Dantės Aligjerio „Dieviškosios komedijos“ vertimas. Ne viena knyga pasirodė jau po rašytojo mirties. 2018 m. išleista S. Gedos eseistikos knyga „Žalieji pergamentai: dienoraščiai“.

Mirė S. Geda 2008 m. gruodžio 12 d. Vilniuje.

Fondo sudėtis

Kūrybinės veiklos dokumentai: leidybai ruošiamo eilėraščių rinkinio „Miegantis Teodendronas: senieji jotvingių eilėraščiai“ rankraščio juodraštis su S. Gedos autografu ir rankraštinėmis pastabomis.

Vertimai: S. Gedos vertimo iš italų kalbos Dantės Aligjerio veikalo „Dieviškoji komedija. Pragaras“ neredaguoto vertimo rankraščio juodraštis ir neredaguoto vertimo rankraštis.

24 saug. vnt., chronologinės ribos 1915–1980 m.

Mokytoja vienuolė Antanina Volodkaitė gimė 1894 m. balandžio 8 d. Panevėžyje. 1912 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1915–1922 m. dirbo Panevėžio gimnazijoje. 1922–1939 m. mokytojavo Anykščiuose. 1927 m. baigė Palangos pedagoginius kursus ir įgijo pradžios mokyklos mokytojos cenzą. Nuo 1939 m. dirbo įvairiose Panevėžio mokyklose: 1-ojoje pradinėje mokykloje, Mergaičių gimnazijoje, Panevėžio gimnazijoje, 3-ojoje vidurinėje mokykloje, Hidromelioracijos technikume. A. Volodkaitė dėstė vokiečių kalbą.

Mirė A. Volodkaitė 1988 m. liepos 8 d. Panevėžyje.

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: autobiografija, Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivės A. Volodkaitės septynių klasių gimnazijos baigimo atestatas, pažymėjimas Nr. 250 dėl pradžios mokyklos mokytojo cenzo pripažinimo, Lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ Panevėžio skyriaus liudijimas, išduotas A. Volodkaitei, vokiečių kalbos mokytojos A. Volodkaitės charakteristikos ir kiti įvairūs liudijimai, pažymėjimai.

Ikonografija: A. Volodkaitės nuotrauka dokumentams, A. Volodkaitės gyvenamojo namo Panevėžyje nuotrauka, grupinės nuotraukos, susijusios su A. Volodkaitės darbine veikla.

55 saug. vnt., chronologinės ribos 1998–2009 m.

Dailininkė Aušra Čapskytė gimė 1966 m. sausio 5 d. Vilniuje. 1983 m. baigė Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą-internatą (dabar Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). 1993 m. – Vilniaus dailės akademiją. Nuo 1994 m. dalyvauja ekslibrisų, spalvotos grafikos, knygų iliustracijų ir kt. parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1997 m. – Lietuvos ekslibrisininkų klubo narė, nuo 1999 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2005 m. dailininkei suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas.

Pagrindinė darbo ir kūrybos sritis – knygų iliustravimas ir apipavidalinimas, ekslibrisai, piešiniai ant audinio, įvairių atvirukų bei logotipų kūrimas ir kt. Dailininkės kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, JAV ir kt.

Fondo sudėtis                                                                                              

Ekslibrisai: etnografo Vacio Miliaus, teisininko Prano Kūrio, gydytojos Dalios Triponienės, žurnalisto Povilo Masilionio, Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos ir kt.

Korespondencija: dailininkės A. Čapskytės laiškas Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorei Rimai Maselytei.                                                                                     

Nuotraukos: fonde saugomos nuotraukos iš dailininkės A. Čapskytės ekslibrisų parodos „Kryžiažodis“ atidarymo Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje (2009 m.).

68 saug. vnt., chronologinės ribos 1905–2009 m.

Pedagogas, publicistas, visuomenės veikėjas Venantas Morkūnas gimė 1899 m. gegužės 18 d. Maskvoje (Rusija). Mokėsi Maskvos Kreimano gimnazijoje, baigė vieną aukštosios mokyklos kursą. 1918 m. su motina grįžo į Lietuvą. Gyveno Vilniuje, Kretingoje, Utenoje. Pagaliau apsistojo Panevėžyje. 1921–1942 m. mokytojavo Panevėžio valstybinėje gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). Dirbdamas studijavo Vilniaus universiteto Fizikos-chemijos fakultete, kurį baigė 1940 m. Nuo 1942 m. iki išėjimo į pensiją dirbo fizikos ir chemijos mokytoju Panevėžio mergaičių gimnazijoje (dabar Vytauto Žemkalnio gimnazija). Mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, vokiečių, lotynų kalbas. Panevėžyje pastačius muilo fabriką, kūrė įvairių rūšių muilų receptūras. Dalyvavo Panevėžio lektorių draugijos veikloje, rašė mokslinius straipsnius, atsiminimus, eilėraščius, domėjosi visuomeninio gyvenimo aktualijomis.

Mirė V. Morkūnas 1981 m. rugpjūčio 25 d. Panevėžyje, palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: V. Morkūno atsiminimai apie tėvą Kazimierą Morkūną, senelį, motinos Bronislavos Gižinskaitės-Morkūnienės tėvą, Subačiaus dvarininką Leonardą Gižinską, apie gyvenimo ir mokslo metus Maskvoje, apie gyvenimą ir visuomeninę veiklą Lietuvoje.

Kūrybinės veiklos dokumentai: V. Morkūno eilėraščių rankraščiai ir rankraštiniai juodraščiai, atsiminimai apie Panevėžio gimnazijos mokytojus Karolį Kliuksiną ir Erną Ropp, Aleksandro Puškino, Michailo Lermontovo ir Adomo Mickevičiaus poezijos laisvi vertimai.

Kitų asmenų dokumentai: mokytojos Pranciškos Brazdžiūtės atsiminimai apie V. Morkūną, dailininkės Adelės Brazdžiūtės parašyta V. Morkūno biografija ir kt. dokumentai.

Nuotraukos: mokytojų V. Morkūno ir P. Brazdžiūtės portretinės nuotraukos, V. Morkūno ir jo motinos B. Gižinskaitės-Morkūnienės kapavietės Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse nuotrauka.

399 saug. vnt., chronologinės ribos 1900–2019 m.

Bibliotekininkė, tautodailininkė, kraštotyrininkė Stasė Mikeliūnienė gimė 1931 m. vasario 13 d. Petrauskynėje (Panevėžio r.). Mokėsi Piniavos pradinėje mokykloje (Panevėžio r.). 1942–1951 m. – Panevėžio mergaičių gimnazijoje (dabar Vytauto Žemkalnio gimnazija). 1953–1958 m. studijavo bibliotekininkystę Vilniaus valstybiniame universitete. Dirbo Panevėžio 2-oje, 1-oje masinėse bibliotekose, Panevėžio viešojoje bibliotekoje. 1978–1986 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Panevėžio vakarinėje vidurinėje mokykloje. Nuo 1993 dirbo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje (dabar Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyrius).

Parengė literatūros rodyklę „Panevėžys, 1940–1980“ (1983), kraštotyrinį darbą „Panevėžio miesto Sodų gatvės istorija“ (1993–1994), leidinį „Rankraščių rinkinių rodyklė“ (2004). Su Bronislovu Mažyliu sudarė leidinį „Kur Įstras pievomis virvena“ (2010), redagavo laikraštį „Paįstrietis“. S. Mikeliūnienės kraštotyriniai straipsniai publikuoti vietinėje ir respublikinėje periodinėje spaudoje.

Nuo 1977 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Dalyvavo respublikinėse parodose.         Suteiktas Lietuvos bibliotekininkų draugijos Garbės nario vardas (1997), „Metų panevėžietė“ (2002), apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2014).

Gyvena Panevėžyje.

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivės Stasės Žilvitytės mokinio  asmens liudijimas nr. 3814, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus narės Stasės Mikeliūnienės pažymėjimas nr. 1996, autobiografija, įvairūs prašymai, pranešimai, S. Mikeliūnienės leidinių ir straipsnių bibliografija ir kt. medžiaga.

Kūrybinės veiklos dokumentai: S. Mikeliūnienės publicistiniai straipsniai apie kultūrinį gyvenimą Panevėžyje 1944–1990 m., Panevėžio žymius žmones, Panevėžio miesto Sodų gatvės istorija, atsiminimai apie motiną Barborą Kubilevičaitę-Žilvitienę, Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą ir kt. dokumentai.

Tarnybinė-visuomeninė veikla: S. Mikeliūnienės autorinių darbų parodų anotacijos, pristatymai, leidinio „Rankraščių rinkinių rodyklė“ korektūros, įvairūs pranešimai, Panevėžio miesto saviveiklinės dailės mėgėjų studijos veiklos apžvalga ir kt. dokumentai.

Korespondencija: įvairių asmenų ir institucijų sveikinimai, laiškai, kvietimai S. Mikeliūnienei; S. Mikeliūnienės laiškai įvairiems asmenims: istorikei Onai Maksimaitienei,  filosofui Arvydui Šliogeriui, gydytojoms Aldonai Giedraitytei-Drupienei ir Almonei Marcinkevičiūtei-Bernadišienei, skulptoriaus Juozo Zikaro anūkei Eglei Zikaraitei-Calabrese, vertėjai Onai Survilaitei bei kitiems asmenims.

Kitų asmenų dokumentai: Paįstrio Švč. Mergelės Marijos Globos bažnyčios (Panevėžio r.) zakristijono Povilo Bajoriūno zakristijonų kursų baigimo pažymėjimas nr. 341 (1938), Daivos Jackevičienės kursinis darbas „Panevėžio rajono Paįstrio kultūros centro veikla (1934–2009)“, Lionės Lapinskienės pranešimo, skirto vertėjo, poeto Henriko Radausko 100-osioms gimimo metinėms, konspektas, Živilės Raškauskaitės rašinys apie Pąįstrio kraštietę, bibliotekininkę, mokytoją, visuomenininkę S. Mikeliūnienę „Šauniausia mūsų bendruomenės moteris“ ir kt.  dokumentai.

Ikonografija: S. Mikeliūnienės portretinės, mokslo metų, tarnybinės veiklos, tautodailės parodų atidarymų, seminarų, kraštotyrinės veiklos, kelionių bei šeimos nuotraukos; kitų asmenų, Paįstrio vaizdų ir kt. nuotraukos; S. Mikeliūnienės sukurti lankstinukai, kvietimai; dailininkų Zigmanto Plėščio, Povilos Šiaučiūno, Stasės Medytės ir Onos Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisai, dedikuoti S. Mikeliūnienei.

Stasės Mikeliūnienės fondas F137 nuolat pildomas.

8 saug. vnt., chronologinės ribos 1946–1951 m.

Žurnalistė Jūra Marija Baužytė gimė 1933 m. sausio 13 d. Kuršėnuose (Šiaulių r.). 1951 m. baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar Vytauto Žemkalnio gimnazija). 1956 m. – Vilniaus valstybiniame universitete žurnalistiką. 1956 m. „Valstiečių“ laikraščio, 1957–1960 m. laikraščio „Komjaunimo tiesa“ korespondentė. 1960–1992 m. dirbo laikraščio „Tiesa“ korespondente. Nuo 1992 m. – laikraščio „Geležinkelininkas“ korespondentė. J. M. Baužytė buvo  Lietuvos žurnalistų sąjungos narė. 2008 m. apdovanota Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“.

Išleido publicistikos knygas „Išdalyta saulė“ (1972), „Žirgai lekia per rūką“ (1991), „Šviesa iš toli“ (2000), „Pavėlavę lieka stotyje: neišsiųsti laiškai“ (2009), publicistinį romaną „Mėnulio užtemimo naktį“ (2015) ir kt.

Mirė J. M. Baužytė 2018 m. spalio 24 d. Vilniuje, palaidota Saltoniškių kapinėse.

Fondo sudėtis

Mokslo metų dokumentai: Panevėžio 2-osios vidurinės mokyklos moksleivės J. M. Baužytės lietuvių kalbos dailyraščio, lietuvių ir vokiečių kalbų rašomųjų darbų, aritmetikos, geometrijos ir trigonometrijos, psichologijos pamokų užrašai (11 sąs., aplankai su J. M. Baužytės iliustracijomis).

63 saug. vnt., chronologinės ribos 1909–1937 m.

Mokytoja Ona Dailidonytė gimė 1926 m. birželio 4 d. Žinoma, kad mokytojavo Panevėžio ir Šiaulių rajonuose. Mirė O. Dailidonytė 2013 m. lapkričio 11 d. Panevėžyje. Kiti gyvenimo ir veiklos faktai nežinomi.

Fondo sudėtis

Korespondencija: įvairių asmenų kvietimai, sveikinimai ir atvirlaiškiai Onai ir Juozui Jonuškoms, Antanui ir Onai Dailidoniams, kunigui Stanislovui Dailidoniui, Juozapui Dailidoniui.

Nuotraukos ir atvirukai: Lietuvos kariuomenės karininko, pedagogo, spaudos darbuotojo Vinco Jonuškos (O. Dailidonytės dėdės) nuotraukos, vyskupo Kazimiero Paltaroko, kunigo Stanislovo Dailidonio, Panevėžio vyskupijos eucharistinio vyrų kongreso dalyvių, prof. Prano Dovydaičio viešnagės Paįstryje (Panevėžio r.), paįstriečių visuomeninio ir religinio gyvenimo bei kitos nuotraukos; prelato Maironio, vyskupo Motiejaus Valančiaus, lietuvių rašytojo Ksavero Sakalausko-Vanagėlio, lietuvių visuomenės veikėjo, gydytojo Jono Basanavičiaus portretiniai ir kt. atvirukai.

Dalis O. Dailidonytės fondo F140 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

Bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriuje saugomas O. Dailidonytės dėdės, pedagogo, Lietuvos kariuomenės karininko Vinco Jonuškos fondas F52.

37 saug. vnt., chronologinės ribos 1936–2010 m.

Žurnalistas Antanas Šimkūnas gimė 1931 m. gegužės 27 d. Petraičiuose (Pasvalio r.). Mokėsi Galinių ir Daujėnų pradinėse mokyklose (Pasvalio r.). 1944 m. įstojo į Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją. 1951 m. persikėlė su šeima į Panevėžį. 1956 m. baigė Panevėžio 1-ąją darbo jaunimo vakarinę vidurinę mokyklą. 1959–1962 m. su pertraukomis dirbo laikraščio „Panevėžio tiesa“ redakcijoje. 1962 m. baigė Vilniaus universitete žurnalistikos specialybę. Nuo 1958 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. 1964 m. pradėjo dirbti Valstybinės televizijos ir radijo komitete (dabar Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija) įsteigtoje komentatorių tarptautininkų grupėje. Lietuvos radijuje iki 2001 m. vedė laidą „Pasaulis ir Lietuva“. 1992 m. leido laikraštį „RTV bangos“.

2007 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Dalyvavo parengiant knygą „Lietuva 1991 01 13“, leidinio „Daujėnai: gyvenimas ir rezistencija prie Orijos“ (1997) sudarytojas, „Lietuvos valsčių“ serijos monografijos „Daujėnai“ (2015) vyriausiasis redaktorius ir sudarytojas. Išleido knygas: „Kalbėsime, kol gyvi“ (2001), „Sausio 13-oji : SSRS propagandinio karo užkulisiai“ (2006), „Susitiksim prie ąžuolo“ (2011).

A. Šimkūnas aktyviai bendradarbiauja laikraštyje „Lietuvos aidas“, Lietuvos žurnalistų sąjungos internetinėje svetainėje, rašo atsiminimus.

Fondo sudėtis

Kūryba, atsiminimai: A. Šimkūno eilėraščių rankraščiai, nekrologas pedagogui, rašytojui, vertėjui Matui Grigoniui, atsiminimai „Panevėžys priglaudžia, režimas atstumia“.

Korespondencija: sūnėno Kęstučio Šimkūno, rašytojų Kazio Sajos, Juozo Paukštelio, poeto Vaidoto Spudo, pedagogo, rašytojo, vertėjo M. Grigonio, žurnalisto Petro Naraškevičiaus ir kitų asmenų laiškai A. Šimkūnui.

Kitų asmenų medžiaga: pedagogo, rašytojo, vertėjo M. Grigonio autobiografijos, atsiminimų „Tolstojiečiai Panevėžio gimnazijoje“, eilėraščių rankraščiai, straipsnių iškarpos apie M. Grigonį, geografo Česlovo Kudabos laiškas Jadvygai Grigonienei, įvairių asmenų sveikinimai M. Grigoniui ir kt. medžiaga.

Nuotraukos: A. Šimkūno portretinė, pavienė ir grupinės nuotraukos iš įvairių gyvenimo laikotarpių; pedagogo, rašytojo, vertėjo M. Grigonio nuotraukos.

762 saug. vnt., chronologinės ribos 1901–2016 m.

Gydytojas, kolekcininkas, bibliofilas Algirdas Neveravičius gimė 1925 m. balandžio 24 d. Nemakščiuose (Raseinių r.). Mokėsi Panevėžio valstybinėje berniukų gimnazijoje (dabar – Juozo Balčikonio gimnazija), studijavo Vilniaus valstybinio universiteto Medicinos fakultete. 1949 m. buvo ištremtas į Sibirą. 1957 m. grįžo į Lietuvą. 1958 m. baigė studijas Vilniaus valstybiniame universitete ir įgijo gydytojo terapeuto specialybę. Tais pačiais metais atvyko į Panevėžį. Įvairiose gydymo įstaigose dirbo iki 1993 m.

A. Neveravičius mirė 2016 m. rugpjūčio 24 d., palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Fondo apžvalga

Biografiniai, tarnybinės ir visuomeninės veiklos dokumentai: A. Neveravičiaus giminės genealoginis medis, A. Neveravičiaus garbės raštai ir diplomai už aktyvią filatelinę veiklą bei dalyvavimą filatelijos ir filokartijos parodose, gydytojų kvalifikacijos kėlimo kursų paskaitų užrašai ir kiti dokumentai.

Korespondencija: A. Neveravičiaus laiškai iš tremties būsimai žmonai Stasei Breivytei, lietuvių išeivijos dailininkų Vytauto Osvaldo Virkau ir Henrietos Virkau-Vepštas, giminaičių Palmiros ir Vytauto Skripkauskų, Inos Neveravičiūtės, buvusių Panevėžio valstybinės gimnazijos absolventų, lietuvių išeivių Vytauto ir Gedimino Patupių, Leono Baltušio-Baltušausko ir kitų asmenų laiškai, sveikinimai bei kvietimai A. ir S. Neveravičiams.

Kolekcijos: A. Neveravičiaus filokartijos kolekcija, proginiai vokai, ženklinti atvirlaiškiai, lietuvių  išeivijos dailininkų Vytauto Osvaldo Virkau ir Henrietos Virkau-Vepštas ekslibrisai, dailininko Gerardo Bagdonavičiaus ir kitų dailininkų sukurti ekslibrisai bei kita kolekcinė medžiaga.

Kitų asmenų dokumentai: Landsbergių ir Boleslovo Burnevičiaus iš Jono Šemetos (1789–1871) paveldėto turto pasidalijimo akto nuorašo dublikatas ir jo vertimas iš senosios rusų kalbos į lietuvių kalbą, dailininko V. O. Virkau autobiografija, įvairi medžiaga apie rašytoją, vertėją Fabijoną Neveravičių ir kiti dokumentai.

Nuotraukos: A. Neveravičiaus portretinės, mokslo metų, tremties, tarnybinės ir visuomeninės veiklos, šeimos, Panevėžio valstybinės gimnazijos absolventų susitikimų, lietuvių išeivijos dailininkų Vytauto Osvaldo Virkau, Henrietos Virkau-Vepštas  ir kitos nuotraukos.

66 saug. vnt., chronologinės ribos 1910–2012 m.

Geologas, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas Vytautas Skuodis gimė 1929 m. kovo 21 d. Čikagoje (JAV). Į Lietuvą gyventi šeima grįžo 1930 m. Mokėsi Panevėžio 4-ojoje, vėliau – 7-ojoje pradinėse mokyklose. 1941–1948 m. – Panevėžio berniukų gimnazijoje (dabar – Juozo Balčikonio gimnazija). 1948–1953 m. Vilniaus valstybiniame universitete įgijo geologo kvalifikaciją. 1961 m. baigė kursus Leningrado  (dabar – Sankt Peterburgas) kalnakasybos institute. 1965–1969 m. mokėsi SSRS valstybinio statybos komiteto statybos inžinerinių tyrinėjimų gamybinio ir mokslo tyrimų instituto neakivaizdinėje aspirantūroje. 1953–1969 m. dirbo Visasąjunginio valstybinio projektavimo instituto „Hidroenergprojekt“ (nuo 1962 – „Hidroprojekt“) Vakarų ekspedicijoje.

1969–1978 m. ir 1992–2001 m. dėstė Vilniaus valstybinio universiteto Gamtos mokslų fakultete. Geologijos-mineralogijos mokslų daktaras (1969), docentas (1977).

Nuo 1972 m. aktyviai dalyvavo pasipriešinimo sovietinei okupacijai judėjime. Buvo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys, Helsinkio grupės narys. Bendradarbiavo nelegalioje antisovietinėje spaudoje. 1980 m. suimtas už antisovietinę veiklą, kalintas Baraševo lageryje (Mordovija). 1987 m. nuo tolesnės bausmės atleistas ir ištremtas iš SSRS. 1987–1992 m. gyveno Čikagoje (JAV). 1992 m. grįžo į Lietuvą. 1993–1997 m. – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius, Vilniaus miesto savivaldybės miesto plėtros visuomeninės komisijos narys, Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys.                                 

1999 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

V. Skuodis paskelbė apie 40 mokslinių straipsnių, parašė knygas: „Žaidimas KGB tinkluose“ (1996), „Balsas iš Lietuvos pogrindžio. 1972–1987 metai“ (2006), „KGB voratinklyje“ (2009), „Lietuva iš anapus“ (2 d. 2006), „Praėjusio laiko atspindžiai“ (2011) ir kt.

Mirė  V. Skuodis 2016 m. gruodžio 7 d. Vilniuje, palaidotas Rokantiškių kapinėse.

Fondo sudėtis                                                                                                                               

Biografinė medžiaga: V. Skuodžio autobiografijos, atsiminimų „Mano motinos muzikavimai“ rankraščiai, asmens dokumentų kopijos.

Tarnybinės ir visuomeninės-politinės veiklos dokumentai: Leningrado Kalnų institute 6 mėnesių išklausytų kursų pažymėjimo, padėkos raštų ir apdovanojimų V. Skuodžiui kopijos, Lietuvos geologų sąjungos Garbės nario pažymėjimo Nr. 30 kopija, V. Skuodžio atsiminimai „Panevėžio biblioteka mano prisiminimuose“ ir kiti dokumentai.

Korespondencija: V. Skuodžio laiškų vyskupui J. Kauneckui, kunigui Petrui Baniuliui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinei direktorei Birutei Burauskaitei ir kitiems asmenims originalai ir kopijos; Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus laiško, Vilniaus universiteto ir Kauno apskrities viešosios bibliotekos kolektyvų sveikinimų V. Skuodžiui 80-mečio proga kopijos.

Kitų asmenų dokumentai: V. Skuodžio motinos Elžbietos Skuodienės autobiografiniai atsiminimai „Našlaitės dalia“, rašytojo, poeto Jono Baranausko atsiminimai apie dalyvavimą pogrindinėje veikloje 1973–1979 m. ir kiti dokumentai.

Nuotraukos: V. Skuodžio portretinės, mokslo metų, darbinės ir visuomeninės veiklos, šeimos narių, laisvalaikio nuotraukos.

33 saug. vnt., chronologinės ribos 1965–2012 m.

Rašytojas Mykolas Sluckis gimė 1928 m. spalio 20 d. Panevėžyje. Kilus Antrajam pasauliniam karui, evakuotas iš Palangos pionierių stovyklos gyveno Rusijoje, vaikų namuose. 1951 m. Vilniaus universitete baigė rusų filologijos studijas. 1950–1951 m. redagavo žurnalą „Žvaigždutė”. 1952–1954 m. buvo Lietuvos SSR rašytojų sąjungos prozos konsultantas, 1954–1959 m. – valdybos sekretorius. Nuo 1959 m. M. Sluckis atsidėjo rašytojo darbui. Ankstyvaisiais kūrybos metais išleido mažosios prozos rinkinius vaikams, vėliau išgarsėjo prozos kūriniais, apsakymų ir novelių rinkiniais. Jis yra parašęs literatūros kritikos veikalų, pjesių, scenarijų filmams. Pirmoji M. Sluckio knyga „Aš vėl matau vėliavą” pasirodė 1948 m., pirmasis romanas „Geri namai” – 1955 m. Tarp garsiausių M. Sluckio kūrinių – romanai „Laiptai į dangų“ (1963 m.) (pagal jį režisierius Raimondas Vabalas pastatė vaidybinį filmą), „Adomo obuolys” (1973 m.), „Uostas mano – neramus“ (1974 m.) ir kt. M. Sluckio kūriniai išversti į keliolika užsienio kalbų.

Rašytojas apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis. 2004 m. – Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.

Mirė M. Sluckis 2013 m. vasario 25 d. Vilniuje.

Fondo sudėtis

Kūrybinės veiklos dokumentai: romano „Saulė vakarop“ (I-II variantai) rankraščiai, romano „Laiptai į dangų“ literatūrinio scenarijaus rankraštis; apysakos „Stebuklingoji rašalinė“, novelių „Kelionė dviese“ (I-II variantai), „Troleibuso anekdotai“, romano ir novelių rinkinio „Išsipildymas ne pagal Joną“ rankraščiai; pasakų „Peliūkščio gudrybė“ ir „Kvailelio namai“ rankraščiai; novelių knyga „Kaip sudužo saulė“ (1957 m.) su M. Sluckio rankraštiniais taisymais ir pastabomis.

Korespondencija: M. Sluckio laiškas Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorei Rimai Maselytei.

Kitų asmenų medžiaga:  knyga: Sartre & Beauvoir: cinq jours en Lituanie / Antanas Sutkus , Francis Jeanson, Mykolas Sluckis … [et al.]. – Latresne : Le Bord de l’Eau, 2005 (Imprimé en France). – 156 p. : iliustr.
Knygoje M. Sluckio rankraštinės pastabos. Leidinyje užfiksuotos prancūzų filosofų ir rašytojų Simone de Beauvoir ir Jeano Paulo Sartreʼo viešnagės Lietuvoje 1965 m. vasarą akimirkos. Kelionėje juos lydėjo poetas Eduardas Mieželaitis, rašytojas Mykolas Sluckis ir fotografas Antanas Sutkus.

Nuotraukos: M. Sluckio portretinė nuotrauka, šeimos narių, M. Sluckio su poetu Antanu Jonynu, su kino operatoriumi Juozu Matoniu nuotraukos.