Vidurio Europa nuo senovės garsėjo kaip karų draskomas regionas, kuriame per amžius rungėsi įvairios imperijos, o moderniaisiais laikais kilo du pasauliniai karai. Šios šalys nuo pat Romos imperijos žlugimo buvo nuolatinis invazijų iš rytų taikinys. Jų gyventojai priešus iš rytų vadino šuniažmogiais ir šį vardą pritaikė hunams, mongolams-totoriams, turkams, paskui rusams ir sovietams, niokojusiems šiuos kraštus ir šeimininkavusiems juose kaip tinkami.

Apžvelgdamas dviejų tūkstančių metų Vidurio Europos istoriją knygoje „Nauja Vidurio Europos istorija“ autorius įrodo, kad ji nėra vien miglota Vakarų ir Rytų takoskyra, iš dalies saugojusi Vakarus nuo šuniažmogių antplūdžio. Karų varginamame regione formavosi vientisa tapatybė, o čia gyvavusių karalysčių konkurencija sužadino ne vieną kultūrinį proveržį: tai reformacijos lopšys, čia prasidėjo romantizmas, klostėsi parlamentarizmo sistemos. Šie kraštai – tai religinių ir politinių idėjų nuolatinio mūšio laukas. O drauge tai regionas, kur nemenkas vaidmuo teko jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei.