Tai buvo santuoka, kokios visi norėtų – kupina abipusės meilės ir tolerancijos kito žmogaus ypatumams. Net jei danguje užgęsta visos žvaigždės, tokia meilė švyti, šildo ir veda mus į priekį.

Kaip ir daugeliui genialių mokslininkų, Džošui Parkui buitis kėlė nemenkų sunkumų. Jis nuolat ką nors pamiršdavo – net tai, kad reikia pavalgyti. Lorena sumanė, kaip padėti mylimam vyrui. „Brangusis, nepamiršk“, – dažnai primindavo ji. Gavęs žmonos sudarytus užduočių sąrašus Džošas lengviau atsipūsdavo. Gyvenimas be švelnaus žmonos rūpinimosi atrodė neįsivaizduojamas. Tačiau vieną dieną Lorenos neliko. Tik kartais net mirtis negali pergudrauti mylinčios širdies – Lorena sukūrė planą, kaip padėti vyrui įveikti naują gyvenimo etapą, kuris neišvengiamai prasidės jai iškeliavus anapus.