Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka įgyvendina projektą „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ ir kas mėnesį dalinasi jaunųjų Panevėžio miesto ir apskrities literatūros kūrėjų tekstais. Rugsėjo mėnesį į tribūną kopia Panevėžio „Minties“ gimnazijos kūrėjai ir Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos abiturientė.
„…kad nenutiltų man širdies plakimas…“ – Dariaus Kuokalo iš „Minties“ gimnazijos eilėraščio žodžiai apie vasarą, kuri dar leidžia džiaugtis savo šiluma. Naujieji mokslo metai pasitinkami ir su Vestos Bajoriūnaitės, taip pat iš „Minties“ gimnazijos, fraze „suderinta nesuderinama“, perkeliančia jau ir į moksleivio rutinos realybę. O šįmet 12-tą klasę jau baigusi Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos abiturientė Meda Jankauskaitė liečia egzistencines temas.
„Minties“ gimnazijos kūrėjai
Darius Kuokalas (11 kl.)
Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Darius Kuokalas nuolat ieško, klausia, ne visada drąsiai, bet smalsiai. Auga kūrybingumas ieškant atsakymų į pačius įvairiausius klausimus.“
Birželis
Iš kur plasnojimas balandžių, debesų?
Kodėl širdy tik jausmas begalinis liko?
Kad nenutiltų man širdies plakimas,
Pasitinkant birželio šėlsmo naktį.
Ta naktis birželio tokia išskirtinė,
Vakarinė žvaigždė man žada stebuklus.
Paukščiai pulkais skrenda pasitikti –
Apkabinti balto birželio dienas ir naktis.
Bet nelaukiu aš to balto birželio ryto,
Nelaukiu saulės skaisčios,
Noriu nuraminti tik savąją širdį:
Tada pasitikti birželį, spalvingai pražystantį.
Kerštas
Parėjęs namo kritau miegoti. Buvau labai pavargęs, bet užmigti buvo sunku. Ausyse vis dar aidėjo šūviai. Užsnūdau, bet išgirdau staiga atsidarant duris... Nesupratau kodėl, bet kažkoks kamuoliukas į kambarį įriedėjo ir pradėjo sukdamasis skleisti dūmus... Galva svaigo, nualpau. Atsibudau, prastai jaučiausi, bandžiau pajudinti ranką, bet negalėjau. Ji buvo pririšta. Nesupratau, kas darėsi, galvą labai skaudėjo. Buvau pririštas prie stulpo. Kažkokiame kambaryje. Ten mačiau daug karių. Po kelių minučių pavyko suprasti, kas čia vyko. Kariai išsivedė mane.
– Tomas?
– Tas pats. Ko jums iš manęs reikia? – vangiai atsiliepiau.
– Žinome, kad pabėgai iš tremties du kartus. Tai nėra gerai.
– Ir ką jūs man padarysit?
– Ne tau...
– O kam?
– Jiems.
Ką pamačiau, patikėti negalėjau. Ten buvo ir Tėvas, ir Mama... Jie taip pat surišti. Bet kodėl jie?
– Ką jie jums padarė? – pasakiau.
– Drauge nemielas, jie – už tai, kad padėjo ne vienam tremtiniui, o tu – už pabėgimą.
– Ir ką jūs darysit?
Karys išsitraukė peilį. Nuėjo prie maniškių. Sušmėžavo peilis. Norėjau vemti. Niekados nebuvau matęs to.
Aš – Tomas?
...
Korona
Mano mama nerimauja, nes pastaruoju metu labai daug kosėja. Gal tiesiog peršalo? Įėjęs į kambarį girdžiu, su kažkuo ji tyliai kalbasi. Nenorėjau trukdyti, tai išėjau. Po valandėlės iš kambario išeina pagyvenęs vyriškis ir ateina prie manęs. Tai mūsų šeimos daktaras. Nedažnai matau jį, bet tai buvo pirmas kartas, kada jis mūsų namuose, tiesiog mamos kambaryje. Daktaras pasiteiravo:
– Tu sūnus Tomas?
– Taip, aš. Kodėl jūs buvote mano mamos kambaryje? – labai neramiai paklausiau.
– Jokiu būdu neik į jos kambarį bent savaitę. Tiesiog neik, ją aplankys slaugė. O tu ten neik, – liūdnai pabaigė jis.
Ir išėjo neatsisveikinęs. Tylėjau, nes nustebau.
Praėjo dvi dienos, kai negaliu pamatyti savo mamos. Vis tiek nusprendžiau įeiti į jos kambarį. Tyliai praveriu duris, matau mamą gulinčią, nusisukusią į sieną. Sakau:
– Mama! Kas nutiko? Kodėl tas daktaras buvo pas tave?
Tyla. Pakartojau sunerimęs garsiau:
– Mama? Ar tu labai pavargusi, kad taip giliai miegi?
Atsakymo neišgirdau. Turbūt labai giliai miega. Išėjau.
Kitą dieną užtrukau su reikalais. Radau raštelį, kad slaugė buvusi ir pasirūpinusi mama. Bet kas keisčiausia, kad po trijų dienų į namus atėjo trys nepažįstami vyrai juodais kostiumais, vienas iš jų prie manęs priėjo ir keistai tarė:
– Tu Tomas?
– Taip, aš, – atsakiau. – Gal bent jūs pasakysite, kas mano mamai?
– Klausyk, nori tiesos? – neramiu balsu paklausė jis.
– Žinoma, kad noriu, – nedrąsiai ištariau.
– Tavo mamai koronavirusas, jos jau... nebėra. Ji taip sunkiai sirgo. Daktaras buvo bejėgis, o ji vis nesutiko vykti į ligoninę.
...
Diena visiškai pasikeitė. Nesupratau, kad ir gyvenimas pasikeitė.
Vesta Bajoriūnaitė (9 kl.)
„Vesta pati prisistato tekstu „Suderinta nesuderinama“. Nuolat įrodo savo kūrybiškumą, užsispyrimą įveikti visus sunkumus ir būti tarp geriausių: 2023 m. ji laimėjo II vietą miesto fotografijų konkurse „Mano Panevėžys”, – apie savo mokinę pasakoja mokytoja Emilija Gedraitienė.
Suderinta nesuderinama
„Ateitis nuo šiol priklauso man ir aš tuo esu šimtu procentų tikra,“ – išrėkiau visa vidine energija, kai mama vėl paliepė eiti ruošti pamokų.
Kodėl taip rėkiau? Man kol kas viskas pavyksta. Tikrai pavyksta susiplanuoti laiką, proporcingai skirtą pamokoms, dailei, sportui. Aišku, tai sudėlioti ne rutiniškai buvo sunku. Bet man pavyko.
Kaip? Jau nuo pat mažens mėgau piešti, lakstyti, siautėti, kaip tėvai sako. Bet tuo metu buvau maža ir nejaučiau jokios atsakomybės. Taip nutiko, kad pradėjus mokytis ilgą laiką teko svarstyti, kaip suderinti sportą su mokykla, o pajautusi vidinį kūrybiškumo trūkumą panorau eiti į dailės mokyklą. Sportas taip pat buvo svarbus. Dailė ir sportas daug kam atrodo du nesuderinami dalykai, bet šie du užsėmimai man yra kone gyvybiškai svarbūs. Treniruotėse išsikraunu ir palaikau sveiką gyvenimo būdą. Dailėje atsiskleidžiu kūrybiškai ir taip išlaisvinu vaizduotę. Šie du įgūdžiai padės man siekti ateities tikslų, tad su didele motyvacija ir ryžtu esu pasiruošusi ateičiai...
Darželyje auklėtojos, mokykloje mokytojai, darbe, anot tėvų, direktoriai arba užimantys viršesnes pareigas pataria, ką daryti. Bet ar už tai turėtume pykti? Kaip kitaip išmoktume? Juk nuo pat darželio tai, ką ir kaip darai, priklauso nuo tavęs, tik ne taip labai. Ar pasirinksi greitai nežiūrėdamas bėgti, ar atkreipsi dėmesį į kliūtis bebėgdamas smėlio dėžės link. Mokykloje vis kyla rūpesčių dėl mokytojų ir, be abejo, namų darbų... Tačiau įstoję į universitetą ar bet kokią kitą mokymo įstaigą pradedame suprasti, kas priklausė nuo mūsų. Koks menkas, bet labai svarbus pasirinkimas buvo namų darbai... Kas gali žinoti, jei prieš dvejus ar ketverius metus būčiau padariusi lietuvių kalbos taisyklių lentelės sukūrimo darbą (nors ir labai to nesuprasčiau, ir tai atrodytų lyg didžiausia kančia), galbūt man to jau nebereiktų kalti į galvą būnant universitete? Darbe atsiranda dar daugiau atsakomybių ir jau kone kiekvienas pasirinkimas gali nulemti darbo kokybę. Tad pasirinkimas ir ateitis yra du labai susiję dalykai.
Nors man šešiolika metų, tačiau sugebėjau įveikti save ir priimti sprendimą, kuris iki šiol daro didelę įtaką mano gyvenime. Kartais juoda ir balta gali gražiai atrodyti tarpusavyje ir netgi susimaišyti į naują spalvą, taip pat ir dailė su sportu. Ilgą laiką blaškiausi tarp šių dalykų ir maniau, kad galiu pasirinkti ir pilnavertiškai įgyvendinti tik vieną. Bet kas nupieš mano mintis, jei ne aš pati? Kas varžysis rungtyse? Tuomet nutariau nepamesti šių abiejų veiklų. Taigi savo pasirinkimu didžiuojuosi. Tikiu, šis pasirinkimas prisidės prie mano įdomios ateities. To labai laukiu.
Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazija
Meda Jankauskaitė (12 kl.)
„Negalėčiau pasakyti, kad rašau nuo tada, kai išmokau pažinti raides ir jas parašyti ant popieriaus. Meluočiau, jei teigčiau, jog rašau kiekvieną laisvą minutę, o įkvėpimo semiuosi prie upės ar romantiškai lūkuriuodama po obelimi. Rašau, kai man liūdna, kai linksma, kai atsibosta galvoti ir norisi svajoti, kai atsibosta gyvenimas ir imuosi keisti savo fiktyvių veikėjų likimus. Taip, galiu gyventi be rašymo, bet nenoriu“, – sako Meda.
O ar tu ateisi man pašokti?
Ištyškęs rašalas išbėgo paraštėse. Aš taip maniau, nors tikrame pasaulyje jau nerašoma plunksna. O galėtume – mūsų žodžiai susilietų su tais skraidančiais gamtos lėktuvais. Gal tada ne taip retai nusileistų, nepridarytų katastrofiškų padarinių jautriausiems planetos gyventojams – žmonėms. O dabar, įsikandę „plastikiukus“, raitom tik rankai paklūstančius simbolius, su jais keliaujam nebent į šiukšlinę. Rašalas vis bėga, neaplenkdamas ir kitų puslapių ir net išeidamas iš sąsiuvinio ribų. Supratau, kad situaciją suvaldyti jau bus sunku, tad tik stebėjau procesą. Rašalas staiga tapo upe, o aš jaučiausi kaip joje paskendęs turistas. Laimingas, juk kelionėje! Bet liūdnas, nes ji baigsis greičiau, nei tikėtasi: liks nepanaudoti pramogų kuponai, dar trys dienos ir naktys „Viskas įskaičiuota“ viešbutyje ir tūkstantis niekur neįkeltų nuotraukų. Plaukti visiškai taip pat beprasmiška, kaip ir suvaldyti tą rašalą. Tad tik laukiu, kur tai nuneš. Visada girdėjau posakį, kad reikia plaukti kartu su upe, kad viskas eitųsi sklandžiai gyvenime. Turbūt per daug tiesiogiai priėmiau šį pasakymą, bet jau esu per daug toli nuo kranto, kad išlikčiau sausas. Upėje lieka du pasirinkimai: arba plaukti, arba skęsti. O aš, kaip ir minėjau, jau nuskendau.
Nebūčiau nuskendęs, jeigu nebūčiau įklimpęs į visą šį reikalą. Kaip supranti, kad būsi aptaškytas ir iki apatinių permirkęs balos vandeniu, nes priešais reaktyviniu greičiu atvažiuoja mašina, taip ir buvau aplietas šia ,,palaima”, kai sutikau priimti pasiūlymą. Taip, tai mano darbas, taip, tai mano pajamų šaltinis. Bet vėlgi, kaip ir viskas realiame gyvenime, šis šaltinis daug purvinesnis už tyrąjį gamtos. Tąsyk visi biure metėme burtus. Suaugę vyrai ir moterys, rimtais monotoniškų spalvų kostiumais. Pora merginų, truputį per ryškiais nagais tai aplinkai, šaukiančiais, ką jų šeimininkės veikia po penktos vakaro šiokiadieniais; jau nežinia kurią dešimtį perkopęs vyriškis, visada einantis į darbą su džinsais ir šypsena, taip norintis prisigretinti prie jaunų kolegų, bet vasaros laiku vis vien besipuošiantis per ilgų kojinių ir sandalų deriniu; ir tas keistas vaikinas, dažnai po savaitgalio ateinantis su bučinio žyme ant kaklo ir nuliu pareigingumo galvoje, įstrigęs, atrodo, dešimtoje klasėje, kai kietumas pasireikšdavo žaizdomis ant krumplių ir dūmų kvapu, visada sekančiu paskui. Tarp jų aš – nežinantis, kaip atrodau iš šono, bet visada išsilyginęs rūbus ir drėgna servetėle nusivalęs batus, prieš žengiant koją į viešumą. Ir tąsyk tas tvarkingas vaikinas laikė nelemtą šulinį dešinėje rankoje, tame kvailame būrime.
Nors pagal visus įsakymus popieriuje šį darbą turėjo atlikti viena iš ryškianagių merginų, žinoma, jokia brošiūra nesvarbi, kai kolegė sėdi su pilvu. Ko gero, vienas iš šiokiadienių praėjo itin smagiai. Žiūriu tada į tą pilvuką, žiūriu į šulinuką, ir mąstau, kodėl visi taip vengiam rašyti apie mirtį. Ši mintis dar labiau paaštrėjo mąstant apie tą mažą darinį po aptempta ryškianagės palaidine. Linija tarp gimimo ir mirties – siaura kaip akrobatinis lynas, kaip horizontas, tupintis ant lauko, kaip trumpa akimirka tarp užmerktų ir atmerktų akių. Lyg šokdami „Jurgelį meistrelį“ sustojam ratu aplink savo mylimą artimą, išlydint jį anapilin, taip ir braukiam džiaugsmo ašarą, stebint lovoje klykiančią naują gyvybę. Ir ši didžioji pasaulio priešprieša, literatūrinė antitezė, biblijinė pragaro ir Rojaus kova, prieina arčiau viena kitos ir tampa filosofine In ir Jang. Atėjus laikui, mirtis duoda ranką gyvybei, o jam pasibaigus, gyvybė paleidžia ją.
Plaukioju vis rašalo upėj. Tiksliau, mano kūnas, nes mintimis aš nuskendęs. Ko verta odos ir kraujo krūva be minčių, svajonių, žinojimo, kad mirsi? Tai tik neorganinė medžiaga, palaikai, kurių nelaiko raumenys, o į priekį nestumia galva. Kūnas niekada nežudo sielos, bet ji nuolatos kankina kūną. Ir Jis nebuvo išeitis, Jis guli, o aplink tuoj šoks svečiai „Jurgelį“.
Jau nesupratau, kaip rašalo buteliukas pervirto ant šono ir išpylė savo turinį. Keista, kad sakau, kad jis tai galėjo padaryti pats. Bet kaip kitaip galima tai paaiškinti, juk net nejudinau jo, nei stalo, net nebuvau atidaręs lango, aplink nemačiau vaiduoklių, o turint omeny dar tai, kad išvis neturėjau to buteliuko. Aš žurnalistas. Man netikėtai skirta užduotis buvo parašyti straipsnį apie poetą, kuris nusižudė. Tą trumpą tekstuką turėtų sudaryti keli biografiniai faktai, kurie tiktų ir „Vikipedijai“; iš kažkur ištraukta pusiau tikra, labai jautri situacija iš jo gyvenimo (išgelbėjo mirštantį vaiką, apgyvendino pas save benamį, atsisakė vertingos premijos, nes moralė svarbiausia ir t.t.); ir užuojauta artimiesiems. Žinau, kad bet kas tai parašytų su kava ir sausainiu rankoje, įdėjus į nuvalkiotą šabloną ir internete suradus degančios žvakės nuotrauką, skirtą dėti prie straipsnio. Bet aš norėjau daugiau. Geidžiau peržvelgti visas Jo eiles ir skaityti tarp eilučių, rasti atsakymus baltame tarpelyje tarp posmų, apvalioje „o“ raidės ertmėje, o gal ant jos kraštų. Troškau žvelgti į ranka rašytus Jo rašmenis, įžvelgti, kiek stipriai tada rašiklis įsispraudė drobėje, rasti paraštėje išdžiūvusią ašarą ir spėti ją nubraukti Jam nuo skruosto, kol dar nepasiekė sąsiuvinio lapo. Svajojau bėgti per Jo kaimynus ir belsti jiems į langus, klausti, ar visai nesigirdėjo už sienos vykstanti vidinė kova, kodėl jie niekada nesibeldė į duris, išgirdus riksmą, verksmą, tylą.
Nesu įpratęs kapstytis jausmuose. Tad pirmąkart užėjus pas juos į svečius, jaučiausi nejaukiai. Iš pradžių viskas atrodė kaip lygi nesibaigianti plynė, aprėpianti visą pasaulio rutulį. Nežinojau net į kurią pusę bėgti, neatskyriau šiaurės nuo pietų. Prasiskverbiau pro Žemės plutą, į karštą magmą. Nemačiau ten pragaro ar dramblio, laikančio visą pasaulį ant savo nugaros. Buvo daug kalnų ir duobių, jie mane kvietė lipti ir kristi. Dariau viską, ką man liepė, bet man nesisekė. Nuo prakaito sulipo mano plaukai ir kelias dienas nekeisti drabužiai, mano kojos buvo pilnos mėlynių ir žaizdų.
Dirbau nuotoliu, tad sėdėjau savo kambaryje. Arši akistata su tuščiu popieriaus lapu. Anksčiau jis man daug lengviau prabildavo: ta jo tuštuma bemat užpildydavo mano idėjų pilną galvą, mes kalbėdavome valandų valandas, kartais darbiniais reikalais, kartais asmeniniais. O dabar jis tyli. Jaučiausi kaip įsimylėjęs paauglys: nežinojau, kaip pradėti pokalbį, ką sakyti, kur dėti rankas, akis. Net pradėjo atrodyti, kad pats popieriaus lapas išraudo nuo didžiulio nejaukumo. Prisiminiau jo brolio syvuose seniai įspaustas raides:
O ar tu ateisi man pašokti?
Kaip saulei šviečiant,
Pirmą kartą išvydai
Mano akį merkiant.
O ar tu ateisi man pašokti?
Kai rūkui nesisklaidant,
Pamosi mano sielai,
Nuo pasaulio tolstant.
Aš jau visiškam dugne. Jau nesuprantu, ar kūrybine, ar moraline, ar finansine prasme, bet aš kojomis jaučiu dumbliną dugną. Aplink mane vanduo, jis skverbiasi į mano vidų, plaučius, smegenis. Mąstau, ką apkaltinti: ryškianagę, šeimą, likimą, save? Gal tai vanduo, gal tai rašalas, o gal tik mano ašaros. Įkritau čia per šulinį, per tylųjį popierių, per neegzistavusį buteliuką. Mano ausyse nutyla agresyvus rašiklio ir lapo trynimasis, nebesuprantu, ką jiedu kalba. Dabar lyg iš tunelio išgirstu trankų liaudiškos muzikos skambesį. Galvoju, kiek žmonių susirinks man pašokti. Jis rato viduryje, Jis dėmesio centre, čia Jo šventė.
Nuotraukos – iš dalyvių asmeninių albumų.
