Iš savo epochos „išėjęs“, viziją apie savarankišką Lietuvą materializavęs, lietuviškoje istorinėje kultūroje žinomas, bet vis dar menkai pažįstamas Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565) – pagrindinis naujojo Lietuvos diplomatės, ambasadorės Valentinos Zeitler istorinio romano herojus. Tęsdama ankstesniame romane (apie Jonušą II Radvilą) gvildentą radviliados temą, šį kartą autorė atsigręžė į šimtmečiu ankstesnį – XVI amžių, tarsi ieškotų, kokios buvo „jonušiniais“ laikais valstybę ištikusių nesėkmių priežastys.

Istorinis tikslumas ir plataus epochos konteksto išryškinimas – šie romano ypatumai pastebimi nuo pirmųjų jo eilučių. Knygoje veikia nemažai kitų, daugiau ar mažiau žinomų istorinių veikėjų (nuo karalienės Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto iki didiko žmonos Elžbietos Sidloveckos ar Vilniaus burmistro Luko Mundijaus), kurie suteikia naujas perspektyvas atskleidžiant Radvilos Juodojo asmenybę, atrandant naujas jo sodraus gyvenimo spalvas.