Akivaizdu, niekas nenusipelno tapti bokso kriauše dėl to, kad užlipo ne tais laiptais ar atstūmė ne tą žmogų, bet atsižvelgiant į tiesiog absurdišką įspėjamųjų ženklų gausą – pagrobimas, kalėjimas, purvini namai, depresyvus šuva – Dičkė šveicarė ne tik kad pati prisikvietė bėdą, bet iš esmės dar ir pasitiko ją su gėlėmis.

Ši knyga – ne apie šunis. Bet joje vietos užtenka visiems – net asilams ir bitėms.

Greta ją praminė Dičke šveicare, nes ji buvo aukšta ir kilusi iš Šveicarijos. Tarp priekinių dantų ji turėjo tarpą, o iš skvarbių žydrų akių panėšėjo į sektos vadeivą. Kad ir kur ji beeidavo, visi aplink gręžiodavosi – net kūdikiai ir šunys. Jos grožis buvo kaip pati Šveicarija – pribloškiamas, bet sterilus.

Toks Dičkės portretas tebuvo Gretos spėlionės – Dičkės šveicarės ji kaip gyva akyse nebuvo mačiusi. Girdėjusi tik jos balsą – terapijos seansų garso įrašuose, kuriuos transkribuodavo sekso ir santykių ugdomajam vadovui, Hadsone žinomam Omo vardu. Dičkė šveicarė – viena iš Omo pacienčių. Jos balsas nepaaiškinamai jaudina Gretą. Iš pažiūros itin skirtingos, šios dvi moterys turi šį tą bendro – abi patyrė emocinių traumų.

Vieną dieną Greta netikėtai sutinka Dičkę šveicarę šunų parke – ją atpažįsta iš balso. Dičkė šveicarė nenutuokia, kokias jos paslaptis žino Greta. Nepaisydama pasirašytos konfidencialumo sutarties ir kaltės jausmo, Greta darys viską, kad šis susitikimas nebūtų paskutinis.

Dūzgia ne tik bitės. Dūzgia ir praeityje paliktos traumos, ieškančios kelio į dienos šviesą.

Fantastiška, velniškai keista, juokinga iki ašarų „Mano šveicarė“ – tai ne tik meilės istorija, bet ir daugialypis neištikimybės, psichinės sveikatos ir seksualinių stereotipų atspindys.