Su Violeta Tapiniene apie skaudžias patirtis – lengvai ir paprastai

Dvi žaismingos moterys, renginio viešnia ir vedančioji, bibliotekos salės erdvėje

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje viešėjo žinoma pedagogė Violeta Tapinienė – gausiai auditorijai pristatė savo autobiografinę eseistikos knygą „Susigrąžinto laiko blyksniai“.

Jūsų dėmesiui – autorės mintys iš susitikimo:

TĖTIS. „Ilgą laiką nežinojau, iš kur aš, ar turiu tėvą ir ar jis gyvas. Augau kaip kaktusiukas,  gyniausi, fantazavau, kūriau maldeles, išgalvotas istorijas apie savo tėvą, kurio nepažinojau. „Tavo tėvas miręs“ – taip man buvo sakoma. Na ir ką, gyvenau, rankiojau užuominas. Gedėjau kitaip, pyniau iš eglišakių vainikus mirusiam mokytojui, bet kadangi jis ne mano mokytojas, per daug neverkiau.“

TOKIA MADA. „Iš mamos perėmiau sugebėjimą išlaikyti orumą. Prisimenu, draugė kviečia į gimtadienį – namai jos gražūs, tėtis ir mama prikepė visokiausių sausainių, balius vyksta. Ir kiek vėliau mano gimtadienis: mergaitės ateina pasveikinti, o namuose, išskyrus cukrų, nieko nėra. Aš užlašinu valerijono ant to cukraus, patiekiu gražiai ant ką tik iškarpytų servetėlių, o mergaitės įširsta: „Čia kas?! Vaistai?!“ O vat ne, sakau, čia labai madingos vaišės.

Arba štai. Net tada, kai ištekėjau, su Laimonu gyvenome gana sunkiai. Net servizo neturėjome. Kai atėjo mano bendraklasė ir pamatė skirtingus indus, nieko nesakė – buvo labai mandagi. O aš jai sakau: „Gal tave ir nustebins, kad puodeliai skirtingi, bet dabar Japonijoje tokia mada.“

(NE)TOBULA VAIKYSTĖ. „Mano mama sako: „Aš nenoriu prisiminti tų Kėdainių!“ Aš visada atsakau: „O man tie Kėdainiai net kvepia, ten buvo mano pati gražiausia vaikystė. Buvo tiek kūrybos, tiek gražaus melo, tiek fantazijų, tai ar gali būti kas nors gražiau? Ir sūnui Andriui tą patį sakau: „Tu neturėjai tokios vaikystės, kokią aš turėjau. Tokios žavios ir tokios įspūdingos!“

KITŲ NUOMONĖ. „Galbūt neklydo prozininkas Juozas Aputis, sakydamas, kad sovietmetis iš mūsų atėmė išsiviešinimo laisvę. Daugeliui mūsų atvirumas iki šiandien kelia kažkokį neigiamą įspūdį, ir mes tampame žmonėmis be savybių. Tarsi savybės kažkur atskirai ir pats pasaulis su savybėm, bet be žmonių. Apie tai meistriškai aprašyta R. Musil knygoje „Žmogus be savybių“. Mes bijome, kad kažkas ateis ir pereis nešvariais batais per mūsų iškentėtą širdį. Bet tegu eina, praeina, ir taškas. Gi nesustos toje širdyje. Tu juk neužlaikysi, nes paprasčiausiai nenori.“

ŽMONĖS KEIČIASI. „Kažkada man pareiškė: „Jeigu mini priešą, kodėl neparašei jo pavardės?“ Bet, žinokit, žmonės keičiasi. Tie, kurie turi bent lašą išminties, tą puikiai žino.“

MEILĖ. „Pirmoji meilė yra kaip svingas, o didžioji meilė kaip lėtas valsas. Kažkas tai išgirdo ir sako: „Jėtau, tai tu nemylėjai savo vyro? O aš sakau: „Jėtau, taip!“ Apie ką gi daugiau su tokiu žmogumi bekalbėsi…“

CITATOS. „Geras kūrinys negali būti vien tik tavo išgalvotas. Turi įterpti pasaulinę literatūrą, kuri pagrįstų tavo mintis. Kad žinotum, jog ne tu viena taip galvoji, o ir koks nors žymus mąstytojas, pavyzdžiui, rašytoja Charlotte Brontë.“

NEGANA. „Man yra širdplėša matyti piktus, gyvenimu nepatenkintus žmones. Jie mato taikų dangų, gėles, turi patogią lovą, stogą virš galvos, bet jiems vis tiek negana. Pastebiu, kad tarp mūsų vyrauja hedonizmas. Pavyzdžiui, jei kitas kažkur lankėsi, o tu dar ne, tai reikia jį išdėti į šuns dienas. O aš va toks vargšas, niekur nenuvažiavęs, bet pavažiavęs.“

Knygą galite užsisakyti www.ibiblioteka.lt arba užsukę į biblioteką. Malonaus skaitymo!

Gintaro Lukoševičiaus nuotraukos