Populiariausia Goethės knyga, autobiografinis romanas „Itališkoji kelionė“ pasirodė 1816/1817 m. ir 1829 m. (III d.). Kelionės, į kurią Goethe išvyksta inkognito kaip tapytojas Philippas Molleris, maršrutas veda įprastu lavinamųjų kelionių, į kurias nuo XVI a. leisdavosi didikų ir pasiturinčių miestelėnų sūnus, keliu: Verona, Vičenca, Venecija, Roma, Neapolis, – juo įprastai baigdavosi pažintis su Italija, ta klasikinio grožio ir meno šalimi. Goethe aplanko ir Siciliją, nes, jo įsitikinimu, be jos neįmanoma pažinti Italijos.

Rengdamas knygą, Goethe rėmėsi savo „Itališkosios kelionės“ dienoraščiu poniai von Stein, kuriame aprašė įspūdžius nuo kelionės pradžios iki atvykimo į Romą, taip pat laiškais iš Italijos poniai von Stein, Herderiui, hercogui Karlui Augustui ir kitiems, savo paties dienoraščio ištraukomis, įvairiais užrašais ir pastebėjimais, taip sukurdamas gyvo, tiesioginio išgyvenimo įspūdį. Trečioji, gerokai vėliau pasirodžiusi dalis, Antroji viešnagė Romoje, pasižymi vėlyvajam Goethei būdinga koliažine kompozicija, kai šalia smarkiai autoriaus redaguotų laiškų dedami kasmėnesiniai pasakojimai bei pranešimai.

Knyga vertintina kaip autobiografinis išpažinimas, atskleidžiantis lavinamojoje kelionėje patirtus išgyvenimus, tačiau dėl savo patrauklumo ji daugeliui apsišvietusių vokiečių iki šiol tebėra kelionės po Italiją vadovas.